Sakoma, į tą pačią upę dusyk neįbrisi. Atrodė, neįmanoma bus pakartoti Baltijos kelio stebuklo. Gal net grėsė visuotinis nusivylimas, šventybės supurvinimas… Neįmanoma, o vis dėlto… Nuo pat ryto prasidėjęs draugų dalijimasis prisiminimais ne tik glostė širdį ir, ką čia slėpti, graudino, bet ir vėl tarsi užkūrė TĄ būseną, įkvėpė anų dienų dvasios. Todėl nebaisu ir išties jauku buvo ištiesti rankas visai nepažįstamiems. Buvo justi, kad kvėpuojama vienu ritmu.
Kaip ir tada, žvelgdama į gyvąją grandinę, galvojau apie tai, kad mes nežinome nei praeities, nei, ypač, savo ateities. Praėjo trisdešimt metų. Gimė ir užaugo Baltijos kelio nematę vaikai, jau patys susilaukiantys saviškių. Per tą laiką Lietuva, jos žmonės, taip ryškiai pasikeitė. Ir štai proga vėl TAI patirti. Ir kol YRA TAI, mes nepražūsime. Štai ką supratau ir išsinešiau.
Nors kartais paburbame ir baiminamės, kritikuojame (taip, dažniausiai pelnytai) ir nuogąstaujame dėl Lietuvos ateities, atgimusi Baltijos kelio dvasia mus ramina ir įkvepia.
Pamenu, TADA toje dvasioje būta minorinių gaidų – neseniai atvertoji tiesa apie klastingą Baltijos valstybių sunaikinimą ir jų žmonių persekiojimus bei gulaguose patirtas kančias, kaip ir miglotos ateities perspektyvos – teikė Įvykiui rimties ir dramatizmo. Ir gėlės, tuomet kai kurių atsineštos į gyvąją grandinę, juk buvo skirtos ne kažkam sveikinti, o padėti prie čia pat magistralėje statomų bolševikų-nacių suokalbio atminimui skirtų paminkliukų, pagerbiant jų nesuskaičiuojamas aukas. DABAR jutau tik gryną džiaugsmą. Ir artumą visiems šalia buvusiems. Tačiau ir TADA, ir DABAR ypatingai stiprus liko iš šios bendrystės, prieš kurią nublanksta visi teoriniai išvedžiojimai apie nacionalizmo prigimtį, apie psichologinį buvimo minioje poveikį, išaugantis sakralumo išgyvenimas. Mes buvome ir esame kartu, esame viena, nepaisant laiko ir erdvės, socialinio statuso ar gyvenimiško patyrimo apribojimų, nežiūrint skirtingų politinių pažiūrų ar vartojimo skonių. Ne neoliberalios karuselės žiurkės, pasiruošusios bemat perkąsti gerklę silpnesniam konkurentui. O žmonės, gražūs, išties gražūs ir geri žmonės, susijungę bendrystėje, peržengiančioje kasdienius skilvio ar darbo reikalus.
Bent akimirkai pagalvokime, kas būtų ir kur nueitų Lietuva, jei pasiliktume šioje vienybės dvasioje? Jei tik išdrįstume atmesti dabarties ideologinį melą, grįstą baime, nepasitikėjimu ir sielą šaldančiu susvetimėjimu. Jei tik išsklaidytume iliuzinius individualios gerovės ir laimės pažadus, pasiekiamus įžūliai suklastojus laisvės principą, kitų laimės ir gerovės sąskaita.
Štai jinai – kudirkiška Vienybė Težydi. Visoje savo pilnatvėje ir kūniškume. Bent akimirką. O gal ne tik? O gal nebeužtvenkt jau tos upės bėgimo?