Kartais reikia atsitraukti, kad žvilgsnis geriau užčiuoptų bendrą vaizdą. Tik atsidūrus toli toli – Sibiro gilumoje, Irkutske – „lentos“ istorija netikėtai įgauna naują matmenį. Priešokiais gaudant interneto ryšį ir dalinantis FB atsitiktiniais miesto fotomedžioklės rezultatais atrandama, kiek jų, susidomėjusių žiūrėtojų, tarpe yra žmonių, tiesiogiai susijusių su šiomis atokiomis vietomis – tremtinių ir jų palikuonių.
Tie patys žmonės stovėjo greta atidengiant lentą. Tie patys žmonės protestavo prieš mūsų politinio isteblišmento laikyseną šioje istorijoje. Politkalinių ir tremtinių vaikų rankomis kasdien, vėl ir vėl, būdavo pakabinamas plakatas ir padedama gėlių prie Vrublevskių bibliotekos, kurie naktimis vis būdavo pašalinami.
Daugelis šios kovos strategijų tylios, partizaninės. Jie išmokę nesiafišuoti, veikti nepastebimai, dažnai pavieniui, bet atkakliai.
Tuomet atrandi, kad iš tiesų tai istorija visai ne apie Holokaustą. Vargu ar garsiausiai rėkiantys žydų tarpe turi su tuo tiesiogines sąsajas. Šios tragedijos tiesiogiai paliestų balso čia negirdėti (jei klystu, pataisykite). Šioje gi „pusėje“ tuo tarpu tai akivaizdžiai labai asmeniška. Veikiausiai klydau rašiusi apie atminties bendruomenių konfliktą. Tai ne bendruomenės – kažkas kita, kam reikėtų gilesnės refleksijos, kitokių sąvokų apibūdinti.
Atsitraukime nuo įprastinių vertinimo schemų, tapusių mąstymo klišėmis, nekvestionuotina mitologija. Oficialusis naratyvas įsakmiai ragina graduoti kančią, sverti skausmą. O jei pažvelgsime be šių, primestinių, nuostatų? Juk kiekvienai tautinei bendruomenei būtent jos istoriškai patirtos kančios bus svarbiausios, nesvarbu, kas tai – žydai, lietuviai, lenkai, rusai ar zulusai… Tiesiog taip yra. Taip veikia žmonių psichika.
Ar staigi mirtis dujų kameroje ar prie duobės yra vertingesnė už lėtą mirtį nuo bado ir išsekimo prie Laptevo jūros, Taišete ar Kengyre? Ar vienos tautos motina, matydama savo vaiką mirštant skausmuose ir agonijoje, kenčia labiau nei kitos? Sakysite, klausimai absurdiški, net dvelkia cinizmu? Bet juk tai oficiali pozicija…
Totalitariniai režimai mėgo pjudyti vienas savo aukas prieš kitas, mėgavosi jų priešiškumu ir nepasitikėjimu. Kriminalinė jų prigimtis jautė iškrypusį malonumą pasitelkdama jas savo niekšybėms realizuoti, kitiems kankinti, bendrininkauti. Aukos buvo kaltos vien tuo, kad buvo, kad užėmė vietą, kuri trukdė jų strateginiams planams. Nieko asmeniško, tik biznis… Bet retas tai permatė ir nepasidavė šiai šėtoniškai išmonei.
Yra ir skirtumų. Naciai veikiausiai buvo mažiau paranojiški už sovietus. Tiems liaudies priešų medžioklei pradėti pakako įtarimo, skundo, kartais užtekdavo vykdyti išankstines rastinų kenkėjų normas. Todėl lengviau suprasti, jei, tarkim, J. Noreika būtų buvęs sovietų kolaborantas, pakliuvęs į jų represijų mėsmalę. Vokiečiams gi reikėjo svarių veikimo prieš įrodymų, kad suimtų ir įkalintų konclageryje.
Stasys Yla, kunigas, dar tarpukariu išleidęs komunizmo fenomenui skirtą knygą, buvo J. Noreikos bičiulis ir likimo brolis Štuthofe, palikęs apie jį liudijimą knygoje „Žmonės ir žvėrys“. Ji, deja, mažiau žinoma už Balio Sruogos „Dievų mišką“. Dėl suprantamų priežasčių. To paties žmogaus, giliai tikinčio krikščionio liudijimas apie tai, kas iš tiesų yra totalitarizmas, nesvarbu, rudasis ar raudonasis, yra itin vertingas, bet nepakankamai įvertintas lietuvių intelektualinės minties vaisius.
„Lentų karas“ – tai kova ne tarp Holokausto aukų atminimo puoselėtojų ir „nacių garbintojų“. Tai kova tarp totalitarizmo aukų ir jo idėjų tęsėjų – ne veltui visas tas tyliai iki šiol tupėjęs sovietinis gėbistinis gaivalas ir jų išpopinti palikuonys yra taip įsiutę.
Žūtbūtinė kova.
Lenta čia – nebe daiktas, net nebe simbolis, kažkas daugiau. Todėl vargas tam, kuris ją bandys vėl nuimti. Šimašius turėtų stokoti proto arba būti pernelyg šantažuojamas, kad tam ryžtųsi. Veikiausiai pasitelks kokius tituškas. Bet tai labai nepatartina, nes vis tiek visi supras, kas už to stovi, net jei tai ir nebūtų tiesa. Todėl jam tai pato situacija.
Tai pirmiausia dvasios kova. Dievo kova su šėtonu, ir joje žmogaus valioje rinktis savo vietą ir pusę.
Nuotraukose – Gulago piešiniai iš Irkutsko Krašto istorijos muziejaus.
Nu kelia galvas KG-bistu isperos….
gerokai sudėtingiau?
dokumentais.Jiems užteko,kad tu žydas.Galima sutikti,kad viskas tikrai sudėtingiau,kad ne pavardėse esmė.Ir dabar vyksta ši kova,tik kitu tempu,prisidengus išoriniu asmeninės gerovės įvaizdžiu.Kad ir emigrantai,-jie dūsauja,kad ilgisi Tėvynės,- kas neleidžia viską mesti ir grįžti.Tiesiog fatališkai nukirsti?Pinigai ir tik pinigai,nes visa kita turi visai kitą vertę.Įdomu tai,kad emigrantai nenori to suprasti.Jie kaltina Lietuvą dėl to,kad jiems neduoda dvigubos pilietybės,užuot patys darę sunkius sprendimus.Taip,grįžo viena ponia 80 metų,turinti JAV pilietybę,pasidarė klubo operaciją ir dabar vaizduoja auką,kad Lietuva jai neduoda pilietybės,nes Lietuvoje galės būti tik 3 mėn.
O Šimašiaus elgsena ???; kas galėtų paneigti , kad jo uodega su kompromatais yra stipriai laikoma, ir tas žmogus , kurio veide neišnyksta gleivėta šypsena,neturi kitos išeities , kaip vykdyti tikrujų šeimininkų nurodymus ? Juk jis visą laiką išnyra ten ,kur po jo „vizito” kyla dviprasmiški klausimai ir blogas kvapas.
komunistai, kgbistai nori būti (ir yra) lagerio viršininkais bei prižiūrėtojais bei sargybiniais.
tautos dauguma – darbininkai, uždirbantys raudonajam elitui pinigus bei maistą ir pusbadžiu gyvenanti.
—–
(todėl tokia emigracija, atskirtis ir savižudybės – nuo lagerio tvarkos)
Na lenta vėl vietoje , smagu kad buvo apsieita ir be lavonu .. Manau dar ne laikas klasifikuoti ta kenkėjiška veikla .. bet tendencijos tos pačios jau daug metu Vilniuje lieka ir kartojasi ..Prisiminkite nepaaiškinama „žaliojo tilto baboku reiškinį”.. Tada Šimašiui pavyko jas nuimti tik dėka apverktinos būklės ju . „tituškos” tik reiškinys slepiamos kenkėjiškos veiklos prieš Lietuva.. o ar taip yra ? tam sužinoti reikia normalios diskusijos .. ir ne su vinokurais .
Autorė visiškai teisi. Liustracijos nebuvimas, griežtas jos iniciatyvų marinimas ir net jos kaip tokios reikalingumo neigimas, įsislaptinimas šimtmečiui, tai aiškiai patvirtina, kad jie yra ir kad jiems tai nepaprastai aktualu. Kodėl? Todėl, kad jie neabejotinai veikia bei tebeturi įtaką svarbiose valstybės sferose, o taip pat ir versle. // Komunistai, gėbistai, jų palikuonys bei jų broliai liberastai jau taip įpratę, kad lietuviai tik paburba, bet elgiasi prognozuojamai, susitaikėliškai ir vergiškai nuolankiai, kad pamatę minios kabinamą lentą, nuo tokio „įžūlumo” ne vienas turbūt valgiu ar gėrimu paspringo. Vien mintis, kad žmonės nebeturi baimės, ne tik jaučiasi laisvi kažką spręsti, bet imasi iniciatyvos daryti(!), juos tikrų tikriausiai iš nevaldomo pykčio net dusina. Tokią žinią jie virškins ilgai ir sunkiai!
2019-09-9 18:47 .. kažkaip kvepia „nakleikomis” tamstos tekstas. Sakykite aiškiai nesimaivus , buožinti visus kiek turtingiau gyvenančius ir padalinti po lygiai ( po ravno ) .
ar nederėtų pažvelgti į praeitį iš dabaries pozicijų ir patiems sau atsakyti – kuriai pusei ir su ja ėjusiems turime būti dėkingi kad esame dabar tuo kuo esame, nepamirštant kad kas su kuo ir prieš ką kovojo II pasauliniame kare 1939-1945m.? Tai kaip su lietuvių divizija kovojusia prieš Hilerininkus kartu su TSRS ir JAV? Tai lietuvių divizija, kovojusi kartu su JAV prieš Hitlerininkus, Lietuvos priešai o žuvusieji ne didvyriai?
Būtent, kaip jūs ir parašėte – „lietuvių divizija”. Ne Lietuvos, ne Lietuvos kariuomenės, o tik „lietuvių divizija”. Kokią uniformą jie vilkėjo? Gal ir didvyriai jie buvo, bet pirmiausia jie buvo aukos! Ir aukos per prievartą! Aukos beprasmių karų tarp didesnių jėgų, kurios dėl savo interesų nepaisė mažesnių ir pakeliui juos trypė bei naikino kaip tik jiems patiko. NKVDistai sugaudydavo lietuvius, nugabendavo ir suvarydavo į į frontą vykstančius vagonus. Dažnai neduodavo nei aprangos, nei ginklų. Klausiantiems pasakydavo – vintovkę paimsi iš kurio nors draugo, kai jį nušaus. Kuriam iš tokių rūpėjo, su kuom ir prieš ką, ir kuris budelis laimės – Stalinas ar Hitleris? Ypač Stalinas, kuris galbūt jo gimines jau buvo spėjęs išbuožinti ir į Sibirą pasiųsti? Ar jie norėjo… Skaityti daugiau »
tikrai įdomu, kuo paaiškinti kad vienintelėje Lietuvoje nebuvo SS dalinių? Kokios paslaptys už to stovi?
Gal todėl, kad vinintelė (per birželio sukilimą) skelbė nepriklausomybę ir vijo raudonuosius okupantus pati, o vėliau aktyviai priešinosi tokių dalinių sudarymui?
„Lentų karas“ – tai kova ne tarp Holokausto aukų atminimo puoselėtojų ir „nacių garbintojų“. Tai kova tarp totalitarizmo aukų ir jo idėjų tęsėjų – ne veltui visas tas tyliai iki šiol tupėjęs sovietinis gėbistinis gaivalas ir jų išpopinti palikuonys yra taip įsiutę.
Tik va apie dujų kameras tai nereikėjo. Nes nebūtina būti revizionistu arba Holokausto neigėju, kad kvatotis iš tokių karo nugalėtojų išsigalvotų propagandinių nesąmonių. Ir be dujų kamerų siaubo ten netrūko.
Kokia dar „lietuviškoji” divizija? 16-oji, kuri prie Aleksejevkos Oriolo srityje buvo išskersta ir lietuviai joje liko tik dėl kvapo? Ši divizija labiau žinoma kaip antra po britų pajėgų „Žydiškosios brigados” visoje „antihitlerinėje” koalicijoje pagal žydų skaičių. Ir kariavo ji labai prastai, nes lietuviai iš tikro nenorėjo kariauti už Staliną, o žydai, divizijos veteranų lietuvių teigimu, kariautų tik jei šautuvo vamzdis būtų užlentas 90 laipsnių kampu ir žydai galėtų šaudyti iš už kampo. 🙂 Tiesa, sovietai labai bijojo netgi šios divizijos lietuvių karių, todėl iškart po karo ji, kaip ir kita „lietuviška” rezervinė 50-oji, buvo skubiai išformuota. Pasak jos veteranų lietuvių, greičiausiai dėl to, kad jie tikrai ramiai ir abejingai nebūtų žiūrėję į trėmimus.
metastazės atsinaujino.tai 30 metų nieko nedarymo rezultatas.baiktis bent kažkiek mastančiam aiški.
ah1 galutinai ir beviltiškai susikompromitavo > kokius čia istorinius dūmus pučiate ? Ta taip vadinama Lietuviška 16 divizija.. niekuo nebuvo išskirtina , pagal nuostolius, kuriuos patirdavo šalia kovojusio sovietu divizijos. Argi mėsa puode gali būti kalta dėl to jog virėjui iš užpakalio išdygo rankos ?? : wikipedia.org/wiki/29-asis_teritorinis_šaulių_korpusas
O ko taip užsiputojai? Sentimentus Klaipėdos prostitutėms pavadinimą davusiai divizijai jauti? 🙂 Ne vien pauliai širviai joje kovėsi, netrūko ir visokių raudonšiknių pagyrūnų, kurie smarkiai išpūsdavo savo vaidmenį jau po karo. Pavyzdžiui a.a aktoriaus Karvelio tėvas. Žinantys leipdavo juokais iš jo atsiminimų.
Netgi savo pabaigą, po kurios divizija jau pasidarė praktiškai visiškai nebekovinga, ji pasitiko anaiptol ne priekinėse linijose prie Kelmės, o antrajame ešelone. Karo pabaiga išvis buvo tragiška ir visiškai nešlovinga, kai jau mirusios divizijos likučiai buvo mesti į brolžudišką kovą prieš vokiečių pusėje besikovusius lietuvius Kuršo katile.
švepliui ..malonu pastebėti kad kalbos trukumai tamstos mastymui nedaro rimtos įtakos, praeitame komentare baisiai piktinausi antisemitine potekste ( 2019-09-9 22:46 ).. tam nėra nei žiniu išlikusiu nei argumentu kurias galima butu tvirtinti apie ten toje divizijoje kariavusius žydus .. o žinant kaip buvo ji formuojama Lietuvoje lietuviško kvapo ten buvo tik pakrapinta ant viršaus ..
Yra.
As pats esu suvalkietis ir neteko girdeti, kad kas nors musu gimineje kalbetu kokia nors slavu ar kitokia kalba. Taciau musu gimines legendoje sakoma,kad kryziuociai atgabeno musu protevius zydelius is Slovakijos miesto Zilina i Lietuva per prievarta. Todel jie ikure kaima Zilinai prie Varenos ir pradejo vadintis Zhilin,Zilinskas,Zilionis. 1495m. daugelis ju buvo isvaryti is Lietuvos i Rusija, nes nepanoro krikstytis. Taciau lygiai po 300 metu, kai rusai „isvadavo” Lietuva 1795m, jie pradejo grizti i Lietuva pasivadindami Zilioniais. Pavyzdziui, mano proprosenelis Zhilin vede antra zmona Samsonaite is Samsoniskiu kaimo ir pasivadino Vincu Zilioniu. Sis Zhilin aprasytas L.Tolstojaus klasikoje „Kaukazo belaisvis”, kurio tevas Aleksey buvo romansu kompozitorius ir virtuozas atlikejas.Dar ankstesni protevi Sergey Zhilin caras apdovanojo dvaru 1684m. Tad kodel as tureciau… Skaityti daugiau »