Atsiprašau, kad tenka kalbėti apie tai, bet aš nekalta – jie pirmi pradėjo.
Kai pasiknisi atmintyje, pasirodo, kad ministro A. Dulkio viražai su leidimais/neleidimais naudotis kavinių tualetais GP neturintiems klientams nėra jokia naujiena, bet ir, panašu, kad joks neatsitiktinumas.
Bene anksčiausiai „tualetų klausimą“ supolitino andainykštis JAV prezidentas B. Obama. Tiesa, reikėtų pridurti, kad pirmasis į politikos ar, veikiau, į valstybės renkamų mokesčių sferą juos įtraukė dar senovės Romos imperatorius Vespasianas, paleidęs garsiąją frazę „pinigai nekvepia“. Bet grįžkime prie Obamos. Tasai nusprendė tualetus paversti translyčiams tolerantiška vieta, kai iki tol kultūriškai griežtai apibrėžtas privatumo ribas peržengti buvo leista besijaučiantiems esant kitos lytinės tapatybės moksleiviams (tai apėmė ir persirengimo kambarius bei dušų kabinas), kas sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą ir iššaukė teisminius procesus. Vėliau D. Trumpas atšaukė šį dekretą.
Lietuvoje „tualetų klausimas“ visu aštrumu iškilo pernai rudenį, vos tik į valdžią atėjo naujoji koalicija. Laisvės partijos primadona T.V. Raskevičius nusprendė, kad Seimo tualetai privalės būti lyčiai neutralūs, kas sukėlė daug kalbų ir, nors neprivedė prie rezultato, pakėlė tiek paties parlamentaro, tiek ir jo partijos žinomumą.
Minėti atvejai rodytų politikų mėginimus persvarstyti ir iš naujo sureguliuoti privatumo (ir atitinkamai intymumo) sferą. Nieko iš esmės stebėtino – jeigu imamasi pervertinti ir reglamentuoti seksualumo sritį, ypač bandant normatyvinti netradicinius jo aspektus, kodėl tad turėtų likti nuošaly kiti su genitalijų veikla susiję klausimai?
Tačiau jei paieškotume istorinių ar geografinių šių užmojų analogijų, akys nukryptų ne į ką kita, o pirmiausia į totalitarinių režimų vykdytą biopolitiką. Privatumo suvalstybinimas ir atitinkamas individo sukolektyvinimas buvo būdingas ne tik komunistams (prisiminkime bendrą gyvenimą komunose ar lagerių barakuose), bet ir naciams, iš savo aukų, varomų į dujų kameras ir priverstų nusirengti, atimdavusiems paskutinį joms likusį dalyką – teisę į kūno privatumą.
Aišku, čia paminėti atvejai – ekstremalūs, bet, nepaisant skirtingų motyvų, tendencija aiški. Valstybė pareiškia pretenzijas į piliečių, kurie šiuo atveju verčiami valdiniais, kūnus. Jie nusavinami valstybinėms reikmėms, rekvizuojami, tarkim, visuomenės sveikatos pretekstu per prievartą skiepijant, arba, kaip Kinijoje kovido pradžioje, – tiesiog užrakinant namie.
Tokiu atveju perteklinis pačių elementariausių kasdienių veiksmų, tokių kaip kad apsipirkinėjimas ar apsikirpimas ir pan., reglamentavimas bei reguliavimas, remiantis iš esmės absurdiškų shitty laws (ministro potvarkiai, numatantys, kam leidžiama ar neleidžiama lankytis viešuosiuose tualetuose, ir t.t.) ir shitty jobs (GP tikrintojai ir kontrolieriai) kūrimu, ne tik neturi jokios medicininės ar ekonominės prasmės ar vertės, bet ir pamažu verčia mus biomase. Biomase, su kuria reikia „tiesiog kažkaip tvarkytis“, tiesa, dar bandančia protestuoti, spardytis, ginti savo žmogiškajį orumą, tad ją reikia „kažkaip“ tramdyti, bauginti ir bausti. Kad ir atimant teisę nueiti į tualetą (beje, toli nesidairant, tai dažnai A. Lukašenkos kalėjimuose naudojamas suimtųjų protesto mitingų dalyvių kankinimo būdas – kentėk, o jei nebegali kentėti, lik apsidirbęs, cha cha…).
Taigi, panelės Šimonytės vyriausybė nuosekliai žengia jos idėjinių pirmtakų pramintu taku – paternalizmas paklusniesiems ir smurtas bei pažeminimai nenusilenkiantiems.
Tiesa, žymusis Dulkio potvarkis buvo skubiai atšauktas, matyt, paspaudus verslui. Čia vis dar galioja ekonominiai dėsniai ir galios logika. Jėga pripažįsta tik jėgą.
Bet, nors pinigai nekvepia, šios vyriausybės reputacija ir visuomenės pasitikėjimas ja jau senokai pašvinkę.
Fui…