propatria.lt
Šiemet leidykla „Didakta“ išleido knygą apie paveldą ir jo ugdymą „Pasaulis prasideda čia“, kurią parašė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, profesorė Rasa Čepaitienė ir istorikė dr. Živilė Mikailienė. Naujosios knygos kontekste jos pasirodymo proga apie paveldo ir jo ugdymo svarbą bei ryšį su demokratija vieną iš autorių prof. R. Čepaitienę kalbina Vytautas Vyšniauskas.
Trumpai
pristatykite, kodėl Jūsų su kolege parašyta knyga galėtų būti įdomi ne vien
mokytojams ar šios srities specialistams, bet ir platesniam skaitytojų ratui,
nedirbančiam su moksleiviais?
Net jei konkretus žmogus
tiesiogiai ir nedirba su moksleiviais, ar net neturi nuosavų vaikų, manyčiau, ši
knyga jam galėtų būti labai naudinga, nes visi mes lankomės istoriniuose
senamiesčiuose, poilsiaujame ar iškylaujame, keliaujame po vertingus
kraštovaizdžio ar istorijos objektus, tad vienaip ar kitaip susiduriame su klasikinio
ar modernaus meno kūriniais, išskirtinėmis gamtos ir kultūros vertybėmis. Todėl
knygelėje pateikiamos žinios, kas tai yra, į ką reikia atkreipti dėmesį jose
būnant, kaip tai reikėtų tinkamai interpretuoti, kaip prie šių objektų dera
prieiti, tiek tiesiogine prasme (nes, pavyzdžiui, net nebe visi suaugusieji
supranta, kaip dera elgtis bažnyčioje, kad ten negalima triukšmauti,
fotografuoti mišių metu, vyrams reikia nusiimti kepurę ir pan.), tiek ir
perkeltine prasme. Ši informacija praverčia ne tik norint geriau suvokti šių
gamtos ir kultūros turtų vertes bei socialines reikšmes, tuo pačiu paskatinti jas
išsaugoti ateities kartoms, bet ir pasitarnauja kaip vandalizmo – medelių ar
smulkiosios architektūros objektų laužymo, pastatų sienų terliojimo tagais, aplinkos šiukšlinimo ir t. t., –
kurio dažnai sąmoningai ar ne griebiasi vaikai ir paaugliai, prevencija.
Jūsų knyga yra
metodinė priemonė, padedanti ugdyti paveldo vertės suvokimą moksleiviams,
tačiau akivaizdu, jog tokio supratimo vis dažniau pritrūksta ne tik paprastiems
suaugusiesiems, bet ir patiems mokytojams. Kuo svarbus tokios knygos
pasirodymas, turint omenyje, kad atsainus požiūris į paveldą gali būti
nesunkiai nukreiptas ir į Jūsų knygą?
Knygelė, nepaisant jos
nedidelės apimties, nėra tik siaurai specializuota ir vidurinio lavinimo
mokytojams skirta metodinė priemonė. Sąmoningai nesiekėme jos kažkaip
biurokratiškai įforminti, aprobuoti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad ši ją
„nuleistų“ mokykloms vykdyti. Veikiau pavadinčiau ją „parankine knyga“, kurią
galima atsiversti, kai nežinai, kaip planuoti užklasinę veiklą, kuo užimti
nenuoramas, kur susiruoši pasivaikščioti ar pakeliauti, ieškai, kaip įdomiai ir
prasmingai praleisti savaitgalį ir pan. Tačiau, nors knygelė nedidutė, tikrasis
jos tikslas išties ambicingas.
Vis kalbame apie sociokultūrinę
krizę, į kurią pakliuvo Lietuva, iškeliame jos skaudulius, tačiau iš tiesų nežinome,
ko griebtis. Tad pagalvojau, o ką aš čia galėčiau padaryti? Nesu politikė,
ekonomistė, neišmanau apie mokesčių sistemą ar įstatymų leidybą. Daugelį metų
dėsčiau paveldosaugai skirtus kursus universitete, rašiau knygas ir straipsnius,
bendravau su žmonėmis, dirbančiais šioje srityje, teko ir ekskursijas vesti,
labai mėgstu keliauti. Supratau, kad tai, ką mes gauname prisilietę prie itin
vertingų ir trapių kultūros vertybių ar gamtos vietovių, nėra tik vienkartinė
ir neįsimenanti pramoga, kuri, be abejonės, irgi teikia ir džiaugsmo, ir
estetinio pasigėrėjimo, ar net gali sukrėsti. Tačiau manau, kad viena pamatinių
dabartinę nepriklausomą Lietuvą ištikusių bėdų yra itin žema (o kartais atrodo,
kad ir sąmoningai bei planingai žeminama) savivertė, bendražmogiškojo ir
tautinio orumo, savigarbos trūkumas. O ten, kur stokojama orumo ir bendrystės,
trūksta ir tarpusavio pagarbos, savitarpio pasitikėjimo bei socialinio solidarumo.
Tad gilesnis mūsų kultūros, mūsų paveldo pažinimas galėtų čia padėti. Dažnai
kalbame apie Lietuvą taip, lyg čia nebūtų nieko gero, neturėtume kuo
didžiuotis, turėti ką užsieniečiams parodyti, na, nebent Vilniaus senamiestį ar
Trakus. Bet su tuo stipriai kertasi mano pačios vasaros kelionių patirtys, kai lankantis
įvairiuose Lietuvos regionuose netikėtai atrandi tiesiog kvapą gniaužiančius ir
savo įdomumu bei kukliu ar net nekukliu grožiu pribloškiančius dalykus, apie
kuriuos, deja, ne tik mažai kas plačiau žino, bet retam šios kultūros
brangenybės ir terūpi, mat netgi vietiniai žmonės dažnai nesuvokia jų vertės ir
svarbos, tad linkę jas apleisti, pragmatiniais sumetimais keisti ar tiesiog
sunaikinti.
Taip ir gimė mintis su mokytojų
ir tėvelių pagalba kreiptis į mažuosius – mūsų būsimus piliečius, dar turinčius
betarpišką, pragmatizmo ir naudos siekio nesuterštą žvilgsnį į tikrovę. Bandyti
įdiegti jiems ne tik pasididžiavimą tuo, kad gyvena šioje šalyje, kad yra
lietuviai ar Lietuvos piliečiai, paremtą ne kažkokiais tuščiais žodžiais, bet
pažinimu, supratimu ir vertinimu. O taip pat paskatinti šį paveldo pažinimo ir
puoselėjimo darbą išmokti dirbti patiems vaikams. Džiaugiuosi, kad šiai idėjai
pritarė Lietuvos Kultūros taryba, skyrusi finansavimą knygelės parašymui, ir
Kultūros paveldo departamentas, kurio lėšomis ji buvo išleista. O ją rengiant
prisijungė ir kolegė kultūros istorikė Živilė Mikailienė, turinti patirties
vadovėlių ir edukacinių knygelių vaikams rengime, parašiusi du skyrius apie
šeimos paveldą ir muziejus. Beje, knygelė bus nemokamai nusiųsta į visas
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas, o jos elektroninė versija yra laisvai
prieinama internete (ją galima atsisiųsti
ČIA).
Kodėl apskritai reikalinga kalbėti apie paveldo ugdymą ir kodėl visuomenėje
vis sunkiau suvokiama jo svarba – juk be istorinio, kultūrinio, gamtinio ar
kitokio paveldo, kurių integralumą Jūs teigiate, jokia kultūringa visuomenė ir
jokia savasties nepraradusi valstybė yra neįmanoma?
Šiandien paveldo vertybės
dažnai suvokiamos kaip visų pirma turinčios tarnauti atvažiuojamajam turizmui,
taigi, kažkam kitam, o ne mums patiems, kaip kažkoks reprezentacinis, arba greito
suvartojimo ir pramogos objektas, taip nuslystant paviršium, liekant
neprisilietus prie šių dalykų gilesnės prasmės, juolab nebemokant semtis
stiprybės iš šio mūsų savasties šaltinio. Manau, tokia – reprezentacinė,
parodomoji – paveldo samprata įsitvirtino dar sovietmečiu ir šiandien
oficialiajame diskurse tebedominuoja. Atrodytų, pakanka keleto gražiai
restauruotų dvarų ar parkų, kad paveldas jau esą būtų išsaugotas. Toks optimistinis
požiūris aiškiai per siauras ir nepakankamas, o ilgojoje laiko perspektyvoje
netgi pražūtingas, nes jo laikantis nepastebimai nutraukomi organiniai ryšiai
su anksčiau gyvenusių kartų palikimu, kuris anaiptol nebūtinai būna „aukščiausios
prabos“ meniniu ar architektūriniu požiūriais, tačiau nemažiau reikšmingas konkrečių
žmonių ar grupių tapatumui.
Ar be paveldo
įmanoma demokratija, nes bendro paveldo neturinti ar nesuvokianti atsitiktinai
susijusių asmenų masė nėra demosas, kuris galėtų išreikšti, pavyzdžiui, tautos
valią? Juk tokiu atveju demokratija tampa tik atsitiktinės aritmetinės daugumos
diktatūra mažumos atžvilgiu…
Žinoma, ne. Aukščiau minėtas
blogybes ir galima būtų aiškinti realios, ne fasadinės, procedūrinės
demokratijos trūkumu. Demosas visų pirma yra bendros kultūros, kartu nueito
istorinio kelio ir bendrų vertybių bei ateities siekių vienijama bendrija, o ne
atsitiktinai, tam kartui susispietusi praeivių minia ar minėtoji aritmetinė
dauguma, konkrečių sprendimų priėmime tiesiog užčiaupianti alternatyvias
pozicijas bei pasiūlymus menamos demokratijos vardan. Tačiau dėl sudėtingų
istorijos aplinkybių mūsų kolektyvinė savimonė šiuo atžvilgiu yra labai
pažeista.
Nuo pat Abiejų tautų
respublikos žlugimo laikų nuolat ir sistemingai buvo slopinami bei silpninami
Lietuvos visuomenės politinio bei kultūrinio sąmoningumo pradai. Daug kas buvo
ir tyčia užgniaužta, iškraipyta, sumeluota, nutylėta saugantis nemalonumų. Man
yra įstrigęs vieno mano kraštiečio, Pasvalio rajone rinkusio kraštotyrinę ir
archyvinę medžiagą apie savanorius, pasakojimas, kad jis nekart yra pranešęs
apie giminėje buvusius Lietuvos savanorius žmonėms, kurie nieko apie tai nebuvo
girdėję net iš savo senelių… Deja, šie tautinės savivokos naikinimo ar
silpninimo darbai tęsiami iki šiol, nepaisant to, kad, paradoksas, gyvenimas,
atrodytų, nepriklausomoje ir laisvoje šalyje skaičiuoja jau trečią dešimtmetį.
Todėl rašydamos knygelę mes
labai sąmoningai siekėme susieti šeimos ir giminės, vietos ir krašto palikimą
su valstybės ir tautos paveldu, pasiūlyti būdus, kaip šiuos mažuosius
pasakojimus būtų galima sujungti su didžiuoju nacionaliniu istoriniu naratyvu, kurio
mokomasi mokykloje. Kaip žinia, tiesiogiai paveldui mokykloje iki šiol beveik
neskiriama vietos, tad vaikai išauga beveik nieko apie tai nežinodami, arba,
susidūrę pavienių ekskursijų metu, laiko tai tiesiog neįpareigojančios pramogos
forma. Tuo tarpu, nesusiejus šiųdviejų lygmenų, kaip ir „nesukabinus“
abstrakčios istorijos su paveldo objektų konkretumu, apčiuopiamumu ir,
sakytume, jusliškumu, paveldosauga paliekama šios srities biurokratų ir
administratorių rankose, lyg būtų ne „mūsų visų“, o jų vienų reikalas ir
rūpestis… Galiausiai ir pasirodo, kad ir atsakingų už tai tarsi nebelieka, ką
itin iškalbingai parodė ir dabartinė Gedimino kalno „gelbėjimo“ istorija… Dėl
tokių nuostatų gajumo Lietuvoje itin menkai išvystyta ir visuomeninė
paveldosauga, be kurios neįmanoma užtikrinti vertybių išlaikymo ir perdavos,
nes jokia valstybė, net pati turtingiausia, nėra pajėgi pati viena to padaryti.
Priešingai, šioje srityje daugiausia nuveikia būtent tos šalys, kuriose paveldo
demokratizacija įtraukia kuo platesnius visuomenės sluoksnius.
Kita vertus, knygelėje
integralumo ir įtraukties, taigi giluminės paveldo demokratizacijos, principai
buvo įkūnyti ir praktiniais pasiūlymais, kaip į paveldo vertybių pažinimą
įtraukti ir padaryti prieinamą net tiems, kuriuos mūsų visuomenė vis dar linkusi
„nurašyti“ ar „nepastebėti“. Džiaugiuosi ir didžiuojuos, kad bene pirmąkart
Lietuvoje prabylame apie paveldo edukacijos principų taikymą neįgaliems vaikams.
Tikiuosi, šie patarimai padės su jais dirbantiems mokytojams ir ugdytojams. Kad
niekas Lietuvoje nebūtų nurašytas kaip netinkamas kultūrai, menkesnis ar stokojantis
žmogiškojo orumo.
Knygoje rašote,
jog svarbu ugdyti „savo Tėvynės patriotus, neabejingus jos likimui ir kultūros
būklei, o ne išvietintus „žmogiškuosius išteklius“, globaliajai rinkai skirtą
„konkurencingą ir lanksčią“ darbo jėgą“, tačiau mokyklose jų pačių egzistavimo
tikslas vis dažniau nurodomas būtent priešingas: ugdyti prie globalizacijos,
technologizacijos ir informatizacijos bei kintančių darbo rinkos poreikių
prisitaikyti gebančius jaunuolius, kitaip tariant – jaunuomenę ugdyti būtent
kaip „globaliai rinkai skirtą konkurencingą ir lanksčią darbo jėgą“. Ar tokia
mąstysena, tiesianti kelią tiek valstybiniam, tiek ir asmeniniam, dvasiniam bei
moraliniam susinaikinimui, apskritai dar gali būti „pagydyta“ domintis,
puoselėjant ir studijuojant savo tėviškės ar savo Tėvynės paveldą?
Sutinku, kad oficialioji linija
vis dar yra tokia, iš esmės įtvirtinanti Lietuvos, kaip nepažangios,
antrarūšės, atsilikusios, amžinai vėluojančios, besivejančios, privalančios
keistis ir atmesti savo tapatumą, kad lanksčiau prisitaikytų prie kažkieno kito
keliamų reikalavimų, vaizdinį. Tačiau taip pat matau, kad vis daugiau žmonių tyliai
ar vis garsiau nebesutinka taikstytis su tokia šalies ir savo pačių vizija,
sąmoningai ar ne ima jai vis labiau priešintis, jausti sveiką pyktį ir norą
ginti savąjį orumą, kuris neegzistuoja be referencijų į platesnius
bendruomeninius tapatumus. Tad ši knygelė irgi yra tylaus, bet oraus ir
pakankamai aiškiai formuluojančio, ką reikėtų daryti, pasipriešinimo, jei
norite, tokio savotiško „kultūrinio partizanavimo“ pavyzdys.
Kažkada buvau apstulbusi
atradus, kiek pas mus žmonėse, ypač provincijoje, daug baimės, dairymosi per
petį, ar kas nepasmerks, nesugėdins, nenuteis, jei būsi „ne toks kaip visi“,
jei turėsi ir juo labiau išdrįsi garsiai išsakyti savo nuomonę, nesutampančią
su viršininko pozicija. Man tai nejučia priminė nykius vaikystės brežnevmečiu
laikus. O juk Lietuvos istorija talpina daugybę išties įkvepiančių drąsos,
kilnumo, taurumo, pasiaukojimo, prisiimtos asmeninės atsakomybės už tautą ir
valstybę sunkiausiais jai laikotarpiais pavyzdžių, kurių galime pririnkti
nebūtinai iš žymiausių istorinių asmenybių, bet iš paprastų žmonių, mūsų
tiesioginių protėvių, gyvenimų. Tik mes apie juos, kaip apie tuos minėtus
savanorius, galime ničnieko nė nežinoti, arba žinoti nepakankamai. Todėl taip
lengvai pasiduodame stereotipiniam istorijos ir paveldo aiškinimui, informacinių
karų manipuliacijoms, primetančioms kolektyvinę kaltę ir gėdą. Žinoma, nereikia
perspausti ir pulti į nepamatuotą istorijos idealizavimą: praeitis ir tuomet
gyvenę žmonės buvo visokie. Tačiau kartais būtent materialios praeities
liekanos dabartyje, net jei tai būtų kukli šeimyninė relikvija, tarkim,
prosenelės austa staltiesė, siuvinėtas rankšluostis ar senelio drožta verpstė,
nejučia primena, kad tie žmonės turėjo tokią grožio pajautą, kurią mes, viską
linkę matuoti greita nauda, jau galbūt esam praradę. Tikiuosi, dar ne galutinai,
nes tikrų dalykų troškulys yra išlikęs ir tame slypi viltis, kad paveldas yra ne
tik gyvas, bet mus dar gali ir atgaivinti.
Į Jūsų knygos
pavadinimą panašiai pavadintame tekste „Pasaulis yra čia“ 1983-iaisias
Romualdas Ozolas šiandien būdingą savęs nuo pasaulio atskyrimą, kai „pasaulis“
ir ,,čia“ supriešinami, „pasauliui“ suteikiant panacėjos, o „čia“ – ribotumo,
nepakankamumo, pragaištingų pančių statusus, vadino provincializmu. Ar
paveldosauga ir apskritai paveldo ugdymas galėtų būti vadinamas bandymu įveikti
tą provincializmą, į kurį taip gręžiamės prisidengdami moderniai įpakuotomis
klišėmis?
Man visuomet atrodė labai svarbu vengti šio dabar labai
įsigalėjusio Lietuvos ir Vakarų, kaip vienintelės vietos, kur esą va tikrai
verta būti ir gyventi, supriešinimo. Į tai nurodo ir šios knygelės pavadinimas,
nes vieta, kur gimstame, augame ir tobulėjame, yra langas į pasaulį, ir šitų
dviejų dalykų nereikia priešpastatyti. Juk užtikrintas savo tapatumu, tvirtai į
savą kultūrą įaugęs, savą paveldą bei tradicijas pažįstantis ir puoselėjantis žmogus
nesileis taip lengvai išraunamas ir nupučiamas globalizacijos vėjų…
Kaip
įvertintumėte paveldo būklę Lietuvoje ir kokį ryšį ji turi su paveldui abejingo
neoliberalizmo paženklinta mūsų demokratijos padėtimi?
Vertinti vien neigiamai ar vien teigiamai būtų
nesąžininga ir neatsakinga. Esama daug gražių darbų, daug profesionalių ir
pasišventusių šios srities specialistų, kurių tylaus ir ilgamečio darbo, matant
blogybes, atmesti nereikėtų. Ne visuomet ir valdininkai būna vien piktavaliai
ar bloga linkintys, kaip paprastai juos vaizduoja kritikai. Nežiūrint to,
akivaizdu, kad pati neoliberalioji socioekonominė sankloda anaiptol nėra
palanki nei demokratijos, nei kolektyvinius tapatumus atspindinčio bei
įkūnijančio paveldo puoselėjimui. Priešingai, visomis išgalėmis stengiamasi
tuos tapatumus ardyti, o žmones jungiančius bendrystės ryšius, kurie užsimezga
būtent kultūros dėka, kapoti. Todėl turime tam pasipriešinti, ir, viliuosi,
mūsų kuklus darbelis prie to prisidės.
propatria.lt
