Tikiuosi, kad Jūs, kaip ir aš, vis dar gyvename ano šeštadienio nuotaikomis. Kas gi įvyko Vingyje? Pirmąkart po Sajūdžio laikų laisvieji lietuviai iš visos Lietuvos susirinko savo agoroje spręsti valstybės reikalų.
Trisdešimt metų visuomenė laikėsi tylaus kontrakto su išrinktąja valdžia, suteikdama jai įgaliojimus kurti, valdyti ir atstovauti šaliai, pati po truputį pasitraukdama į savo privačius gyvenimus, o ilgainiui ir vis įžūliau patraukiama į šoną. Per tuos metus piliečių nusivylimas valdančiaisias ir valdymo kokybe augo, tačiau jis neturėjo būdų plačiau pasireikšti, buvo išmaniai slopinamas ar nukanalizuojamas į nesibaigiančių skandalų bergždžią aptarinėjimą. Sisteminė korupcija, nekompetencija, nebaudžiamumas, net atviras kenkėjiškumas, tušti, nepildomi pažadai ir melas tolydžio didėjo.
Šiandien, dabartinės vyriausybės ir Seimo daugumos kolektyviniame asmenyje, galiausiai turime antivalstybinį, antinacionalinį, antikonstitucinį, antipolitinį, antidemokratinį, antikrikščionišką, antitradicinį, antikonservatyvų, antiliberalų, antiekspertinį ir antiprofesionalų kompradorų režimą, kuris ciniškai spjauna visuomenei į akis. Ši antipolitika grįsta ne valstybės ir skirtingų visuomenės grupių interesų atstovavimu ir gynimu, o niekieno nerinktų ir niekam, išskyrus save, neatstovaujančių oligarchinių ir įtakos klanų reguliavimu nuo užpakalinės kėdės, nustekenusiu Lietuvą ir dabar, po pandemijos valdymo priedanga, siekiančiu sutrypti ir užgniaužti paskutinius laisvės bei pilietinių teisių daigus.
Visus tuos metus prieš mus buvo vaidinamas demokratijos spektaklis, kuriame aktoriai vis persirenginėjo įvairių ideologijų bei partijų rūbais, uoliai imituodami demokratinių procedūrų raidę, bet ne esmę. Esmė liko senoviška – autoritarinė. Tačiau šiandien net ir tai jiems nusibodo. Ir, nusimetę kaukes, jie jau atviru tekstu pareiškia, kad visuomenė mat neturi teisės čia nieko spręsti, o privalo tik nuolankiai vykdyti jų beprotiškus, vienas kitam prieštaraujančius ir kasdien kaitaliojamus įsakus. Įsakus, kurie jau atvirai kėsinasi sugriauti sociumo gyvenimo pamatus ir daugumos išpažįstamas moralines vertybes.
Politikus, kalbančius su žmonėmis apie jų rūpesčius jiems suprantama kalba ir į juos atsižvelgiančius, per trisdešimtmetį pakeitė antipolitikai, o tiksliau mersenarijai – samdiniai. Samdiniui neskauda dėl krašto, kurį ginti ar tvarkyti jis yra pasamdytas. Jo tikslas – kuo labiau jį apiplėšti ir nudrožti, o po jo – nors ir tvanas. Jis klauso ir vykdo tik savo samdytojų įsakymus. Samdiniui giliai nusišvilpti, ką apie jį galvoja to drožiamo krašto gyventojai. Šiandien profesionalūs smegenų pudruotojai jam nupieš tokius reitingus ir tokį viešąjį įvaizdį, kokio tik reikės. Todėl jis, pramogos dėlei, šaiposi ir trolina, pjudo ir kiršina, žemina ir niekina tuos, iš kurių darbo ir mokamų mokesčių tarpsta ir klesti.
Taigi Vingio Respublika neišvengiamai randasi kaip atsakas į nuo savo galios ir nebaudžiamumo išprotėjusios valdžios savivalę bei nuolat keliamą sumaištį. Prieš įprastines partinio žaidimo taisykles. Dabar, kai vis daugiau žmonių ne tik praregi, kas vyksta, ne tik nebesutinka su šia nežmoniška ir jų orumą trypiančia tvarka, bet ir vis labiau išsilaisvina – nuo baimės, vienišumo, netikėjimo – randasi prielaidos kurti tikrąją politiką. Politiką kaip viešųjų reikalų sprendimo meną.
Demosas išeina į agorą tuomet, kai valdovas ir jo svita nebesusitvarko su valstybės reikalais, tampa akli ir kurti tautos reikmėms, stoja prieš jos teisėtus lūkesčius ir reikalavimus. Kai nebelieka būdų ir priemonių kitaip susitarti. Taip anksčiau ar vėliau atsitinka ar gali atsitikti visur. Nuo Tiananmenio Pekine ir Maskvos Bolotnajos aikštės iki Kijevo Maidano, Tahriro Kaire, Bucharešto ar Chabarovsko.
Tokiems judėjimams nustoja galioti įprastiniai politologijos dėsniai ir aiškinimai. Personalistinę, konkrečia lyderyste grįstą, politiką keičia aktyviausios, savarankiškiausios ir atsakingiausios tautos dalies spontaniška mobilizacija ir konsolidacija. Lyderystė čia situacinė, išskaidyta. Tai, pavyzdžiui, dabar matome Baltarusijoje, tai matėme ir pas mus, partizaniniame judėjime ar Sąjūdžio laikais.
Nebereikia lipti ant bačkos, kad bandytum įdiegti miniai tam tikras idėjas ar nukreiptum ją tam tikra linkme. Priešingai, tokie spontaniškai iškylantys liaudies tribūnai tik atliepia ir įžodina giluminius visuomenės rūpesčius ir reikalavimus, todėl jais tikima ir sekama. Išskaidytoji lyderystė reiškia, kad daug kas – Antanas iš Kiemėnų, Justina iš Karoliniškių ar Sigitas iš Akmenės – gali būti išgirsti ir palaikyti, jei tik jie parodys gebėjimus organizuoti, telkti, vienyti, įkvėpti ir įtikinti. Išskaidytoji lyderystė yra ir tikras peilis sistemai, įpratusiai ir puikiai mokančiai marginalizuoti ir neutralizuoti opozicinių grupių ryškiausius veidus – ji nebežino, į ką konkrečiai nukreipti savo neapykantos, pajuokos ir kompromato spindulį. Šiuos naujuosius vietų lyderius žmonės pažįsta asmeniškai ir žino, ko jie verti. Be to, šie žmonės, susitelkiantys ir prisiimantys asmeninę atsakomybę pakankamai nedėkingoje ir pavojingoje situacijoje, nepanašu, kad taip siektų vien asmeninės naudos.
Vingio Respublika, kokią ją pamatėte gegužės 15 d., turėjo maloniai, ar nelabai, nustebinti ir tuos, kurie tikėjosi tamsybiškų budulių ir runkelių antplūdžio Vilniun, buvo įsibaiminę jų galimų išpuolių prieš lgbt grupes. Pastarosios buvo tiek įsibauginusios šių provincialų keliamos grėsmės, kad pačios lindo jų provokuoti Vingio parko prieigose…
Vingyje pamatėme daugiausia jaunas šeimas su vaikais, gražius ir laisvus, iš savo sunkaus darbo gyvenančius žmones. Jie tvirtai stovi ant žemės ir galvoja savo galva. Jie žino, kas yra savigarba ir orumas (po renginio, kaip žinia, nebuvo palikta nei vienos šiukšlelės…) ir atėjo pasakyti „gana“ trolinimui ir makaronų kabinimui, nepaliaujamai sklindančiam iš valdančiųjų lūpų.
Po Vingio tapo akivaizdu, kad pastarieji kol kas nieko nesuprato ir nieko nepasimokė. Bet tai tik pradžia. Jie patys padeda Vingio Respublikai didėti ir stiprėti.