Tiesos.lt skelbia Seimo narės Rasos Juknevičienės per socialinį tinklą „Facebook“ išplatintą laišką buvusiam Valstybės saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui, kuriame ji komentuoja jo straipsnį apie Vytautą Pociūną, išspausdintą šeštadienio rytą viename portale.
Skaitant šį „Laišką“ piliečiams kyla klausimų:
• Kodėl ketvertą metų būdama valdžioje, dirbdama krašto apsaugos ministre ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nare Rasa Juknevičienė tylėjo apie Vytauto Pociūno šmeižto istoriją? Neužkirto kelio Seimui liudijusių VSD kontržvalgybos karininkų Vytauto Damulio ir Kastyčio Braziulio persekiojimui? Negynė VSD ir prezidentūros persekiojamų FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado?
• Gal apie tokios savo laikysenos priežastis Rasa Juknevičienė taip pat galėtų papasakoti veidaknygėje?
Juknevičienė: Laurinkus be reikalo bando nuplauti mundurą tų, kurie bandė sukurti valstybę valstybėje
Alfa.lt
Šeštadienį Seimo narė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje išsakė nuomonę apie rytą pasirodžiusį buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo Mečio Laurinkaus straipsnį viename interneto portale.
R.Juknevičienės laiškas M.Laurinkui
„Šiandien viename portale pasirodė Mečio Laurinkaus straipsnis apie Vytautą Pociūną. Nesitikėdama gauti vietos komentarui tame pačiame portale, rašau čia.
Taigi, pirmas laiškas M.Laurinkui. Jei jis ir toliau bandys valyti savo ir Co mundurą į V. Pociūną, rašysiu ir daugiau.
M. Laurinkui
Tai, kad Lietuvos prokuratūra nenustatė smurto Vytauto Pociūno žūties istorijoje, neturi nieko bendra su VSD problemomis, kurias apšvietė jo mirtis, Mečy Laurinkau.
Ir dar – tuometinė Valstybės saugumo departamento vadovybė išprovokavo įvykius, dėl kurių dabar bandai kaltinti visus, tik ne save.
Manau, kad pats laikas papasakoti 2006 metų vasaros ir vėliau buvusius istorijas taip, kaip juos mačiau ir supratau.
Iki 2006 metų rugpjūčio, nors ir buvau Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė, didelių problemų Valstybės saugumo departamente nebuvau įžvelgusi. Galima tai vadinti klaida, galima vertinti kaip patirties stoką, vykdant itin uždarų struktūrų parlamentinę kontrolę, tačiau, deja, buvo kaip tik taip. VSD vadovybė kasmet į komitetą atnešdavo gražų rašinėlį, vadinamą ataskaita, retkarčiais pasikalbėdavome ir tiek. Vytautą Pociūną pažinojau tik iš matymo. Tiesa, su Liudvika Pociūniene esame kartu dirbę, tačiau tuomet net nežinojau, kad jos vyras dirba VSD.
Apie V. Pociūno žūtį išgirdau per radiją. Siaubinga žinia, bet pasaulyje kasdien vyksta baisūs nutikimai. Ruošėmės tradiciniam TS sąskrydžiui, todėl su R. ir A. Kubiliais velionį aplankėme pirmąjį pašarvojimo vakarą, laidotuvėse dalyvavo Jurgis Razma. Susitikus Andrius pasakė, kad jį aplankęs VSD atstovas Penkauskas jam kalbėjo keistus dalykus apie Vytauto žūtį, net nelabai supratęs, kodėl. Netrukus ir aš sulaukiau Penkausko skambučio su prašymu susitikti. Į Seimą grįžau tik po savaitgalio sąskrydyje, tada ir susitikom. Man buvo papasakota mįslinga istorija, pilna užuominų apie V. Pociūno asmeninį gyvenimą ir žūties detales. Turėjau suprasti, kad šioje istorijoje geriau tyla. Pasitarėme su Kubiliumi, abu supratome, kad Penkauskas atlieka kažkokį tarpininko vaidmenį, kad mus bando įtakoti, nors nežinome, kodėl.
Kaip vėliau paaiškėjo, Penkauskas buvo atšauktas iš atostogų, kad dirbtų su Seimo nariais, ypač mūsų frakcijos, t. y su tais kurie gali viešai kelti nepatogius klausimus.
Jau per laidotuves, kaip jis pats pasakojo, prie Jurgio Razmos priėjo iki tol jo nepažinti buvę V.Pociūno bendradarbiai, kurie susijaudinę kalbėjo apie V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybes, apie slogią atmosferą VSD. Po kurio laiko (chronologijos nebepamenu, reikia patikrinti) straipsniai „Lietuvos ryte“ apie velionio šlapinimąsi, asmeninį gyvenimą, VSD direktoriaus pavaduotojo Jurgelevičiaus perspėjantis interviu, kad niekas nedrįstų kapstytis po kaulus… Buvo akivaizdu, kad tai kažko labai persigandusios ir neadekvačiai reaguojančios VSD vadovybės veiksmai, nes be jų nutekintos informacijos joks žurnalistas tokių straipsnių neparašytų. Atmosfera kaito, žmonės piktinosi, kėlė klausimus, radosi siūlymų sudaryti specialią tyrimo komisiją. Didžiausia bomba vieną pirmadienį tapo to paties „Lietuvos ryto“ priedo „Ekstra“ straipsnis, kuriame jo redaktorius Valdas Vasiliauskas tuometinį Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorių Albiną Janušką išvadino rezidentu Nr. 1 ir pateikė savą įvykių interpretaciją. Mes, tuometiniai opozicinės Tėvynės Sąjungos frakcijos nariai stebėjome tuos siautėjimus viešojoje erdvėje, prisipažinsiu, dar nelabai suvokdami, kas ir prieš ką čia kariauja.
Taigi, pirmadienio „Ekstra“ sukėlė politinę sumaištį, o trečiadienį jau buvau pakviesta į tuomet už Vyriausybę didesnę politinę įtaką turintį A. Siaurusevičiaus „Spaudos klubą“. Tada ir įvyko esminis lūžis mano sampratoje apie vykstančius įvykius. Mat, toje laidoje ( būtų baisiai įdomu dabartinėmis akimis pasižiūrėti jo įrašą) buvau puolama visų kitų dalyvių, įskaitant ir laidos vedėją, neva konservatoriai režisuoja visus įvykius, neva mes esame tie, kurie stovi už Vasiliausko straipsnio ir t.t., ir pan.! Visi buvo siaubingai susinervinę, per reklamines pertraukas laidė bjaurias replikas. Man, nežinančiai jų susikurtų sąmokslų, visa tai tik kėlė naujus klausimus – kas čia vyksta?
Tokia buvo pradžia. Pradžia, kuri natūraliai atvedė į tyrimą Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Tai buvo supratimo apie parlamentinės kontrolės specialiosioms tarnyboms svarbą pradžia. Deja, toks nelengvas jaunos demokratijos kelias.
Ar tyrimas išmokė ko nors daugiau? Ar šiandien yra geriau?
Ir taip, ir ne.
Tai, kad Seimo komitetui nuoširdžiai liudiję pareigūnai yra iki šiol suniekinti – neapsakomai blogas ženklas šitai valstybei.
Tačiau tai, kad sąžiningi FNTT pareigūnai laimi teismus ir vieną jų žmonės išrinko į Seimą – ir ano tyrimo geroji pasekmė, visų mūsų įgytos patirties pasekmė.
V. Pociūno žūtis atvedė į tą supratimą. Per aukšta kaina. Bet atvedė.
Todėl M. Laurinkus be reikalo bando nuplauti mundurą tų, kurie bandė (ir tebebando) sukurti valstybę valstybėje, manipuliavo žiniasklaida, politikais ir žmonių jausmais, kuriems aistra valdyti buvo užtemdžiusi protą ir sąžinę“, – savo mintis buvusi Krašto apsaugos ministrė išdėstė viešame socialiniame tinkle „Facebook“.