Škotų aktorius, dramaturgas, rašytojas Matthew McVarishas, kuris yra „Road to Change“ projekto ambasadorius Europai, pėsčiomis keliauja per 32 Europos valstybes. Savo žygį jis pradėjo š. m. gegužę Londone ir jau apkeliavo 11 Europos sostinių. Matthew McVarisho žygio tikslas – atkreipti dėmesį į seksualinę prievartą patiriančius vaikus, apsaugoti juos nuo prievartos. Dar vienas „Road to Change“ projekto tikslas yra atkreipti vyriausybių dėmesį į senaties taikymo vaikų išnaudojimo atvejais reformos svarbą.
Taip pat Matthew rašo tinklaraštį, kuriame pasakoja kelionės įspūdžius: http://roadtochange.eu/.
Viešnagės Vilniuje metu rašytojas Matthew McVarishas aplankė ir Bernardinai.lt redakciją. Tad pasinaudojome proga užduoti jam keletą klausimų.
Kaip viskas prasidėjo? Kodėl nusprendėte kalbėti tokia jautria vaikų seksualinio išnaudojimo tema?
Viskas prasidėjo 2008 metais. Aš turiu tris brolius. Visi jie kentėjo nuo vienokių ar kitokių asmeninio gyvenimo negandų, sirgo depresija. Kartą vieno iš brolių žmona man paskambino, papasakojo, jog broliui labai blogai, kad jį ištiko krizė. Tuomet aš aplankiau jį Airijoje, nuėjome kartu į barą, išgėrėme, ir mes pirmąsyk atvirai pasikalbėjome.
Mes nesame pratę atvirai kalbėtis, nes visuomenė daugiausia yra vyriška, joje sunku kalbėtis apie asmeninius dalykus, ypač apie seksualines problemas. Išsikalbėję, išsiaiškinome, kad mes, visi keturi broliai, vaikystėje patyrėme seksualinę prievartą, buvome išnaudojami dėdės.
Tuomet ėmiausi išsamiau domėtis, ieškoti pagalbos ir internete radau puslapį „Stop the Silence“. Tai – judėjimas, kuris visas jėgas skiria vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijai, su tuo susijusioms problemoms spręsti – vaikų apsaugai ir panašiai. Mane sužavėjo jau vien pavadinimas – „Stabdykite tylą!“
Domėdamasis tais dalykais išsamiau, pagrečiui sukūriau ir pjesę, nes vis dėlto esu ir rašytojas, ir aktorius. Rašiau apie du brolius, besikalbančius apie savo skausmingas patirtis. Spektaklio premjerą žiūrėjo ir mano broliai. Šis kūrinys taip pat paskatino juos atsiverti, kalbėti apie tai, ką jie išgyveno. Mūsų dėdė dabar nuteistas, atlieka bausmę kalėjime.
Po kurio laiko „Stop The Silence“ organizacija paprašė manęs tapti jų ambasadoriumi Europoje. Sutikęs nusprendžiau, kad būtent keliaudamas pėsčias per Europos šalis sugebėsiu daugiau dėmesio atkreipti negu skraidydamas lėktuvu iš miesto į miestą.
Kai buvote pakviestas šio judėjimo ambasadoriumi, sutikote iš karto, ar dar reikėjo laiko svarstyti. Juk vis dėlto tai itin jautri, viešumoje beveik neaptarinėjama tema, kai reikia ryžtingo asmeninio apsisprendimo.
Be abejo, man daug žmonių yra sakę: „Tu esi labai drąsus, kad kalbi apie tai.“ Dauguma gėdijasi apie tai kalbėti, tarsi tai būtų labai blogas dalykas.
Man buvo septyniolika metų, kai pradėjau apie tai kalbėti, ir, ačiū Dievui, kad turėjau žmogų, kuriam galėjau išsipasakoti. Būtent kalbėjimas mane gydė, aš pasijutau geriau, pradėjau sveikti. O mano trys broliai labai sunkiai gyja, jie geria vaistus nuo depresijos…
Žinote, man buvo šešeri metai, kai dėdė mane seksualiai išnaudojo, o jam tuo metu buvo keturiasdešimt. Kodėl aš turėčiau gėdytis to, kas man nutiko? Aš nesu dėl to kaltas.
Taigi mano kalbėjimas apie tai yra logiškas, pozityvus ir labai svarbus.
Ar toks būdas keliauti ir taip pasakoti apie fondą pasitvirtino? Sulaukiate užtektinai dėmesio? Ar ši kelionė atitinka Jūsų lūkesčius?
Taip, pasiteisino. Tose 12 šalių, kurias jau aplankiau, mane filmavo televizija, kvietėsi radijas, daviau interviu kitoms žiniasklaidos priemonėms. Tokio dėmesio tikrai nesulaukčiau, jei tiesiog skraidyčiau iš konferencijos į konferenciją.
Pastebėjau, kad mano pavyzdys aplankytose valstybėse žmones įkvėpė prabilti apie šias problemas. Kai kas kalbėjosi su šeima, kai kas su teisėsauga – mano kalbėjimas padeda tiems žmonėms nebijoti.
Taip pat stengiuosi, kiek įmanoma, atkreipti ir mano lankomų šalių vyriausybių ar parlamentų dėmesį į seksualinio vaikų išnaudojimo problemas – kad šios bėdos tikrai egzistuoja, ir tie dalykai tikrai vyksta. Dar vienas veiklos aspektas: kviečiu į vietos kalbas išversti angliškai publikuotą leidinį, mokantį vaikus, kaip apsisaugoti nuo seksualinio smurto, kaip elgtis, kai taip nutinka. Man tarpininkaujant tiek Estijoje, tiek Lietuvoje inicijuojamas to leidinio vertimas.
Paminėjote Lietuvą. Kaip Jums sekėsi ambasadoriauti mūsų šalyje – ar turėjote galimybių skleisti žinią apie savo veiklą?
Aš daugiausia koncentruojuosi į vieną labai konkretų įstatyminį aspektą – senaties termino taikymo vaikų išnaudojimo atvejais reformą. Lietuvoje šiuo atveju aukoms yra nepalankiausia teisinė bazė. Jei seksualinį išnaudojimą patyrusiai aukai sukanka 25 metai ir iki to laiko ji nepareiškusi kaltinimų, paskui nusikaltėlis nėra baudžiamas. Taip jam tarsi suteikiama laisvė ir toliau daryti nusikaltimus nebaudžiamam. Todėl apie tai labai svarbu garsiai kalbėti.
Ar šalys panašiai priima Jūsų misiją. Tarkim, Rytų Europos kraštai?
Įvairiai nutinka. Pavyzdžiui, Latvijoje susitikau su Vyriausybės ir Parlamento atstovais, bet visiškai nesulaukiau žiniasklaidos dėmesio, gal netgi pastaroji sąmoningai nenorėjo suteikti erdvės mano pasisakymams šiomis temomis.
O Lietuvoje žiniasklaida yra susidomėjusi: daviau interviu trims televizijoms, lankiausi radijuje, spaudos žurnalistai taip pat klausinėjo, štai ir dabar esu jūsų redakcijoje… (šypsosi)
Galbūt galime pakalbėti prie Jūsų kaip kūrėjo, rašytojo, aktoriaus patirtį. Kiek ji padeda kalbėti apie vaikų seksualinės prievartos problemas platesnei auditorijai? Kaip manote, kiek šią problemą gali padėti įveikti meninė raiška?
Aš esu profesionalus aktorius, scenaristas, rašau prozą, kuriu dainų tekstus. Tad, be abejo, galimybė turėti auditoriją džiugina. Parašyti pjesę ar kūrinį, kurį paskui išgirs ar pamatys publika, man yra puiki proga pasakyti tai, ką noriu.
Man labai gaila, kad dalis šiuolaikinio meno kūrinių ar pjesių yra sukurta tiesiog pramogai ar kalba apie nieką. Jei jau tau suteikta prabanga turėti auditoriją, tai yra didžiulė galimybė. Visada, pasakodamas vieną ar kitą istoriją, stengiuosi nepasiduoti lėkštumui, pernelyg nesupaprastinti visko – siekiu įkvėpti publiką ir kalbėti apie tai, kas man svarbu. O meno teigiamą meno poveikį žmonėms tikrai matau.
Kaip manote, kiek menininkas turėtų būti socialiai angažuotas?
Asmeniškai man atrodo šitaip: kadangi nuo mažų dienų iki pat paauglystės teko patirti seksualinę prievartą, be abejo, tas skausmas ir pyktis niekur nedingo, jis yra susikaupęs.
Pyktis yra labai stipri varomoji jėga, juk tai yra visų karų priežastis. Bet jei žmogus veiks tik naudodamas pykčio teikiamą jėgą, susilauks labai daug pasipriešinimo ir galų gale perdegs. O pykčio priešingybė yra užuojauta.
Užuojauta savo artimui… Būtent dėl to pasirinkau ėjimą – eisiu per visas Europos šalis 10 000 mylių (16 000 kilometrų), nes vien Europoje yra 10 mln. žmonių, kurie būdami vaikai patyrė seksualinę prievartą. Mane veda užuojautos teikiama jėga.
Vienas iš Nobelio premijos laureatų, Holokaustą išgyvenęs žmogus, yra pasakęs: „Gyvenimo priešingybė yra ne mirtis, o abejingumas“. Tiek menininkui, tiek bet kuriam kitam žmogui, jei yra gyvas, svarbu būti neabejingam.“
Po tokių nuostabių žodžių grįžkime prie Jūsų žygio per Europą kasdienybės. Kaip atrodo eilinė Jūsų kelionės diena, ar turite pagalbininkų, kiek fizinių jėgų reikalauja? Kiek dar liko nukeliauti?
Kelionę baigsime 2015 m. vasarį. Jau esu nuėjęs 3800 kilometrų. Liko dar 12 tūkstančių.
Mano kasdiena atrodo taip: keliuosi su šviesa ir pradedu eiti, nueinu 15 kilometrų. Mes esame dviese, šalia važiuoja namelis ant ratų, jį vairuoja mano kolega Stigas. Po 15 km kelio padaroma pauzė, sustojame, išgeriame arbatos, užkandame. Tuomet einu dar 15 km, vėl pauzė, poilsis. Ir dar 15 km. Taigi per dieną nueinu maždaug 40 kilometrų, o jau tada ieškome saugios vietos nakvynei. Pernakvojame, vėl keliaujame kurios nors sostinės link, kol ją pasiekiame. Per valandą praeinu vieną du kaimus ar nedideles gyvenvietes. Be abejo, autostrada eiti draudžiama, todėl keliauju vietinės reikšmės keliais. Kai kada sutinku šunų, matau žmonių… (juokiasi) Man svarbu, kad netgi eidamas atkreipčiau aplinkinių dėmesį, dėl to esu apsirengęs škotiška apranga. Ir kai tie žmonės pamatys mane per televiziją, esu įsitikinęs, kad tai sukels diskusijų. Vieni sakys, jog jau matė mane, kiti dar tik pamatys, tai sukels diskusijų, to aš ir siekiu.
Kalbant apie maitinimąsi, yra suskaičiuota, kad turiu suvalgyti maisto, kurio energetinė vertė 5 tūkst. kalorijų, bet dažnai tiek nepavyksta suvalgyti dėl nuovargio, tad šios kelionės metu jau numečiau 8 kilogramus.
Pats kelionės planas yra sudarytas iš beveik trijų etapų. Vieną etapą sudaro keliolika didesnių atkarpų. Tarkim, Paryžius–Liuksemburgas ir t. t. Žinoma, tos atkarpos skirtingos, joms reikia skirtingai ruoštis. Tai susiję netgi su skiepais. Pavyzdžiui, šioje Europos dalyje reikia skiepytis nuo encefalito, kitose žemyno dalyse – nuo kitų ligų. Kai kurios kelionės atkarpos yra lengvesnės, malonesnės (pavyzdžiui, iš Kopenhagos į Stokholmą keliaujant – geri keliai, visi sutikti gerai kalba angliškai), o kai kurios atkarpos sunkiau įveikiamos… Bet kiekvienas atkarpa savotiškai įdomi ir vertinga.
Prieš pokalbį minėjote, kad Jūsų interneto dienraščio Bernardinai.lt steigėjai yra pranciškonai? Taip? Mane šv. Pranciškaus asmenybė irgi traukia. Pavyzdžiui, rimtai norėčiau pėsčias nueiti iš Romos į Asyžių…
Ir dar – kai mane kur nors kelyje užpuola šuo ir jau matau jį nedraugiškai nusiteikusį, visada šaukiuosi šio šventojo pagalbos…
Ačiū, norėčiau paklausti ir Jūsų bendrakeleivio Stigo. Stigai, ar visą laiką kartu keliaujate, ar prisijungėte vėliau?
Mes su Matthew susitikome Švedijoje. Pamačiau darbo skelbimą, kad ieškomas vairuotojas tokiam projektui. Aš jau mėnesį neturėjau darbo, tad susisiekiau pagal skelbimą, susitikome ir susitarėme, kad aš vairuosiu tą namelį ant ratų. Pradžioje tarėmės dėl tam tikro laikotarpio, tačiau dabar, kai jau nemažai nukeliavome kartu, galiu pasakyti, kad tai – nuostabi patirtis, mes labai gerai sutariame, tad šiuo gyvenimo etapu neįsivaizduoju savęs kur nors kitur ir veikiantį kažką kita. Tai – tobulas darbas. (šypsosi)
Paskutinis klausimas Jums, Matthew. Esate Vilniuje. Kurgi keliausite toliau?
Į Varšuvą. Ten planuoju nueiti per dvylika dienų. Dar dvi dienas turiu tarsi atsargai – jeigu būtų stiprus vėjas ar lytų…
Ačiū už pokalbį. Linkime gero kelio ir sėkmės Jūsų misijai!
Kalbino Antanas Šimkus