Vida Tavorienė | „Valstiečių laikraštis“
Lyg ąžuolas šaknimis savo gimtinėn įaugęs Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas, publicistas, miškininkas Vytautas ALMANIS, pernai paminėjęs aštuoniasdešimties metų jubiliejų ir išleidęs šeštąją knygą, su širdgėla kalba apie ištuštėjusį kaimą ir suvienodėjusius žmones. Rašytojui apmaudu, kad kolektyvizaciją išgyvenusį kaimą dabar negailestingai stekena globalizacija.
Pernai išleistoje publicistikos knygoje „Tolstančios salos“ apgailestaujate, kad mūsų valdžios vyrai laksto po svetimas šalis pasisemti patirties, koks turėtų būti lietuviškas žemės ūkis, tačiau nenori mokytis iš pačios Lietuvos. Gal be patarimų mes patys jau negalime tvarkytis?
Tegu užsieniečiai tvarkosi kaip nori. Amerikoje, Australijoje, Brazilijoje gyvuoja dešimtis tūkstančių hektarų turintys ūkiai. Gal jiems taip patinka ir reikia, bet mes juk turime į ką atsiremti. Nežinau kito labiau Lietuvai nusipelniusio žmogaus kaip Mykolas Krupavičius. Jo žemės reforma dabar neminima, o jis, sakyčiau, gana tolygiai išdalijo žemes, sukūrė vienkiemių Lietuvą. Nepalyginsi, kas dabar yra atsitikę.
Štai visi daug kalba ir rašo apie Lenkiją, kur lietuvaičiai plūsta pirkti pigesnių produktų. O kodėl ten pigiau, niekas iš esmės nepasako. Tai paprasta kaip karvės mūkimas. Ten nebuvo kolūkių, gyvavo ir iki šiol gyvuoja daugybė smulkių ūkių. Štai iš kur visas pigumas.
Ir pas mus pokariu, nors viskas buvo sugriauta, išdraskyta, turgūs lūžo nuo maisto produktų. Iš Rusijos traukiniais žmonės važiavo apsipirkti, ir į Rygą turėjome ko nuvežti. Atsimenu, su tėvuku veždavome avinus ir visokius maisto produktus. Reikėdavo eilėje palaukti prie paviljonų, kad parduotum – pilna buvo kaimiečių su sūriais, sviestu, kiaušiniais. Ką kalbėti apie Rygą, jeigu Žagarėje turgus kunkuliavo. Viskas buvo pigu, nes suveždavo iš mažesnių ūkių. O dabar puikiai gyvename, bet viskas brangu, turguje tik kelis ūkininkus rasi, užtat pilna atvežtinės produkcijos. Kaimas sunaikintas labiau nei pokario metais.
Ką patartumėte aukštiems valdininkams, jeigu jie rimtai įsiklausytų į jūsų žodžius?
Jau, matyt, vėlu… Kai atidavė žemę, senukai ištiesę nugaras vieni su kitais sveikinosi kaip kokį šventą rytą. Kas iš to? Viskas išslydo iš rankų, žemė atsidūrė pas stambiuosius, ir viskas. Kai buvau Akmenės rajono tarybos narys, siūliau steigti žemės ūkio technikos punktus, kokie yra užsienyje. Oi, kaip purtėsi visi, sakė, kad kiekvienas turės savo, nereikia bendro. Kas beliko žmonėms be technikos? Jie atidavė savo žemes.
Jeigu klaustų, patarčiau jokiu būdu daugiau nestambinti ūkių, reikia smulkesnių. Dabar sako, kad juos rems, bet tai toks netikras veblenimas. Kiek pažįstu žmonių, kurie turi 20–25 hektarus, jie normaliai gyvena, šeimyna pavalgiusi, vaikus leidžia į mokslus. Kuo bus daugiau mažesnių ūkių, tuo bus geriau visiems. Jeigu ūkiai stambės, vadinasi, maistas brangs. Iki begalybės. Baisu, jeigu ateityje Lietuvoje liks vos keli ūkiai, vienas miestas – Vilnius, į kurį žmonės subėga iš visų pakraščių. Gaila, bet einama to link.
Miestiečius, kurie kaime turi tėvų žemės, raginu jokiu būdu neparduoti savo sklypelių, net jeigu būtų labai sunku. Sakau, jau geriau eikit duonos prašyti, bet neparduokite žemės.
Intensyviai tręšiamus ir cheminėmis priemonėmis apdorojamus javų laukus pavadinote Černobyliu. Ar dabar galėtume kitaip ūkininkauti?
Derliai didžiuliai, dešimtis kilometrų gali važiuoti, ir jokios žolelės javuose nepamatysi. Miesčioniui gal ir ašara ištrykšta nuo tokio grožio. Na, tikrai gražiai atrodo banguojantys javų masyvai, bet kaip tos žolės išnyksta? Ogi pripurškia chemijos, ir nieko nelieka. O paskui bėdojame, kad užteršti mūsų upeliai, Baltijos jūra, užterštas maistas.
Kaimo žmonėms iš po kojų pamatas išmuštas, jie nuleidę rankas. Visi nusistatę prieš mažus žemdirbius, esą jie atgyvenos, jų nebereikia. Didieji pyksta, kad likę mažiukai nenori žemės parduoti. Mano nedidelius laukus irgi supa stambieji – didelis ūkininkas ir bendrovės. Regis, jiems trukdau.
Aišku, yra tokių, kurie nenori dirbti. Bet dabar į kaimą ateina miesto žmonių, tiesa, jie naivoki, kartais sukelia šypseną. Jų nedaug, bet yra viltis, kad tie idealistai gal ką nors darys ir gyvens kitaip. Miestiečius, kurie kaime turi tėvų žemės, raginu jokiu būdu neparduoti savo sklypelių, net jeigu būtų labai sunku. Sakau, jau geriau eikit duonos prašyti, bet neparduokite žemės.
Žemę dirbančiam žmogui anksčiau buvo savaime suprantama, kad ūkyje reikalinga sėjomaina, turi būti pievos, jis žinojo, kada palankiausia sėti, kulti ir šienauti. Dabar tai vadinama žalinimu, kuris kontroliuojamas su rimbu rankoje.
Nenorėčiau apibendrintai vertinti visos Lietuvos mastu, galėčiau kalbėti tik iš savo paties, turinčio kelis hektarus, pozicijos. Savo plotus nušienauju dalgiu. Tačiau specialistai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros sako, kad negerai, turi būti nušienauta traktoriumi. Mergina plačiomis akimis žiūri į mane, lyg aš su dalgiu kokį baisų nusikaltimą daryčiau. Koks gi skirtumas? Kai pjaunu, matau kiekvieną žolę. Nenupjaunu valerijonų, kitas retas žoles palieku. Pamatau paukščiukų lizdus ir kuokštą žolių aplink palieku. Bet, pasirodo, taip negalima, reikia viską pjauti, su lizdais. Reikalauja būtinai išvežti žolę. Mano plotelis nedidelis, joks ūkininkas dėl glėbio nevažiuos. Sudedu į žaiginius, per žiemą ten daug gyvasties būna, kurapkos ir kiti gyvi padarėliai ateina maisto.
Gaila, bet tikrų natūralių pievų Lietuvoje beveik neliko. Anksčiau tėvo pievos viename kvadratiniame metre esu suskaičiavęs trisdešimties pavadinimų žolių. Karvėms jokių vaistų nereikėjo. O dabar ganyklose tėra kelių rūšių sėtinės žolės.
Jums brangus gimtasis Viešučių kaimas, kuriame neliko sodybų ir gyventojų. Čia prisiregistravote, kad nebūtų panaikintas kaimo pavadinimas. Kiek jūsų protėvių kartų ten gyveno?
Šiose žemėse gyveno daug mūsų giminės kartų. Mačiau škotų poeto Roberto Bernso namo nuotrauką, jis labai panašus į mano gimtąjį – molinį, gal metro storumo sienų, ilgą. Name nuo neatmenamų laikų buvo įrengtas centrinis šildymas, per kambarius buvo išvedžioti tokie vamzdžiai, kuriais sklido šilti dūmai. Menu, mano laikais tie vamzdžiai jau buvo išardyti, ant aukšto gulėjo. Melioracija viską sulygino su žeme. Liko tik kryžius prie kelio, keli medžiai. Dar buvo vienas sausuolis, tačiau kai su žmona Julija (poete, miškininkė – aut. pastaba) ten pradėjome kurtis, sodinti, pasistatėme nedidelį namuką, bemirštantis medis atsigavo, ėmė žaliuoti.
Dabar nelieka gražių ir reikšmingų pavadinimų, upeliai sumelioruoti ir sunumeruoti, žemės sklypai turi numerius – kaip kaliniai lageryje. Tokia siaubinga bevardė numeracija, skaitmenizacija. Kalbame, kaip blogai Rusijoje, kad buvo genocidas. O ką mes dabar patys darome savo krašte? Argi ne tą patį?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.