Šįkart ant bačkos užsiropštė europarlamentaras Andrius Kubilius, savo „Facebook“ paskyroje išdėstęs ne tik savąją „hibridinio karo“ koncepciją („kare kaip kare“), bet ir išreiškęs tikėjimą, kad „kada nors švęsime demokratijos pergalę ties Smolensku“ (tiesa, ar pergalė irgi bus hibridinė, kaip tai atrodys, kur/kokioje tikrovėje tas „ties Smolensku“ yra, nepatikslino, bet juk dar ne pabaiga…).
Susižavėjęs tokia perspektyva – dar viena proga Lietuvai „suvaidinti ypatingą vaidmenį“ – ir pasipiktinęs nedėkingais diktatoriais, ilgai postringauja apie būtinybę susivokti. Vieną akimirką atrodo, kad net ir pats atgauna savimonę: „Nors tvorą ir buvo galima pasistatyti. Dėl visa ko.“ (Deja, minties netęsia – kad nepasistatėme, ir taip žinome, o štai kodėl „dėl visa ko“ nepasistatėme, dar ne – juk rašo ne šiaip sau politikos apžvalgininkas ar hibridinio karo lauko eilinis, o dukart ekspremjeras ir ilgametis vienaip ar kitaip prie valdžios vairo stovėjusios partijos pirmininkas).
Kad skaitytojas laiko dykai neleistų, pasiūlo kitą užsiėmimą: „Pats laikas išsiaiškinti, kas turi būti laikoma išdavyste hibridiniame kare. Ar bent tai, kas turi būti laikoma „naudingų idiotų“ paslaugomis priešui hibridinio karo sąlygomis. Ir kaip su jais turi būti elgiamasi“.
Pagal seną tradiciją nepamiršta padėkoti (kad partijai, nėra reikalo nė sakyti) už tai, kad „Lietuvai pasisekė, kad šiuo metu turi tokią Vyraiusybę, kokią turi“, o baigdamas ir vėl išpažįsta savo tikėjimą, kad „ir šį mums primestą hibridinį karą mes laimėsime. Ir kada nors švęsime demokratijos pergalę ties Smolensku“.
Ir tai dar ne viskas – „įžvalgų“ tiek daug, kad redakcijoje kilo net diskusija: kaip visą tą nesąmoningą, užtat sąmojingą politiko (pa)sąmonės nesąmonių srautą būtų galima pavadinti…
Ilgai galvos nesukę kviečiame skaitytojus į talką: siūlykite, vertinkite, interpretuokite.
Andrius Kubilius. Kare kaip kare
Nepaisant visų viešų niurzgėjimų ir pranašysčių, kad Vyriausybė tikrai nesusitvarkys, nepaisant neslėpiamos piktdžiugos opozicijos veiduose, kad šiai Vyriausybei tenka dar viena krizė, Vyriausybė šiomis dienomis pademonstravo, kad ir su šia krize susitvarkys: kariuomenė jau stato spygliuotos vielos užtvarą, vėliau kils apsauginė tvora su papildoma tos pačios spygliuotos vielos apsauga; bus įrengti nauji palapinių miesteliai; tokie miesteliai bus saugomi ir samdytis taksi kelionei į Berlyną nebus galimybių; Frontex pagalba bus didinama; kartu su ES lyderiais bus ieškoma sutarimo su Irako ir Turkijos Vyriausybėmis dėl readmisijos ir pabėgėlių sugrąžinimo.
Po to ateis metas ir ilgalaikiams sprendimams.
Vyriausybė tvarkosi. Lygiai taip pat, kaip tvarkėsi ir tvarkosi su pandemija: be tuščios savigirikos ir pompos. Ir tik tai ir yra verta pasitikėjimo.
Tai nereiškia, kad nebebus naujų ir netikėtų iššūkių. Geografija ir istorinis likimas lėmė, kad gyvename demokratinės ir autoritarinės erdvių susikirtimo pafrontėje. Tai diktuoja ir mūsų vienintelę teisingą ilgalaikę strategiją: padaryti viską, kad ta skiriamoji linija persikeltų nuo mūsų toliau į Rytus. Bent iki Smolensko. Tam yra visos galimybės, – tai padarys visų pirma patys Baltarusijos žmonės, remiami demokratinio pasaulio, bet Lietuva tame gali suvaidinti ypatingą vaidmenį. Ir tai gerai supranta tiek Lukašenka, tiek ir Putinas.
Autoritarai silpsta; žmonės reikalauja permainų, nori demokratijos ir pas save; diktatoriai į tai atsako represijomis. Kai diktatorius pasijunta užspaustas į kampą, jis tampa visiškai neprognozuojamu – tada pasipyla lėktuvų užgrobimai, tariamos „pabėgėlių krizės“. Tai neturi mūsų stebinti, nes diktatoriai taip bando su mumis kariauti. Kariauti hibridinį karą. Taip bando mus nubausti, nes mūsų paramą demokratinei Baltarusijai ar demokratinei Rusijai supranta, kaip karo jų diktatūroms paskelbimą.
Mes neturime išsigąsti savo ilgalaikės svajonės – demokratija Baltarusijoje ir Rusijoje! – vien dėl to, kad ji nepatinka diktatoriams ir dėl to, kad jie prieš mūsų svajonę nutarė pradėti savąjį beviltišką hibridinį karą. Taip pat ir mūsų teritorijoje. Atsakas turi būti toks pat, kaip Sąjūdžio laikais, – „tik nereikia mūsų gąsdinti!“. Mes, net ir gąsdinami, savo svajonių neatsisakome! Ir jų neparduodame!
Kare kaip kare. Jeigu kas nors prieš tave pradėjo karą – visų pirma reikia gintis. Tą Vyriausybė ir daro. Antra, reikia akivaizdžiai parodyti diktatoriui, jo aplinkai ir jo rėmėjams, kad diktatoriaus desperacija pradėti hibridinį karą prieš mus buvo didelė jo klaida, kuri brangiai kainuos jam pačiam ir jo aplinkai. Mūsų atsakas turi būti aiškus: hibridinis karas prieš Lietuvą yra karas prieš visus Vakarus. Į tokį karą atsakys ne tik Lietuva, kuri kam nors Minske ar Maskvoje gali atrodyti kaip nedidelė, silpna, nereikšminga ir vieniša, bet atsakys visi Vakarai. Kaip atsakė po lėktuvo užgrobimo. Kiekvienas naujas Lukašenkos išpuolis prieš tarptautinę bendruomenę artina jo pabaigą.
Bet apie viską iš eilės.
Kare kaip kare. Viskas prasideda nuo susivokimo. Anksčiau buvo lengviau susivokti: apie karo pradžią pranešdavo artilerijos kanonados, karo lėktuvų garsas ore ar tankų vikšrų žlegesys gatvėse. Dabar yra kitaip: artilerijos nėra, bet yra vargšai nelegalūs migrantai.
Natūralu, kad ir Lietuvoje, ir Vakaruose tai labai greitai buvo pavadinta – štai dar viena „pabėgėlių krizė“ ar „nelegalios migracijos krizė“. Nes į Lietuvą per sieną nelegaliai atvyksta „nelegalūs migrantai“. Matėme panašią, tik žymiai didesnę „pabėgėlių krizę“ Europos pietuose 2015-2016 metais. Jungtinės Amerikos Valstijos pastoviai kenčia nuo „nelegalios migracijos krizės“, besiveržiančios į JAV per jos sieną su Meksika. Ir todėl pirma reakcija tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose – dar viena krizė, kokių jau matėme.
Bet tai yra klaidingas vertinimas. Ir Lietuvos Vyriausybė visų pirma turi perduoti aiškią žinią partneriams Vakaruose – tai nėra dar viena „pabėgėlių krizė“ ar „nelegalios migracijos krizė“. Tai yra pirmasis hibridinis karas, kuomet jo arsenalui yra panaudojama ne propaganda ar dezinformacija, ne kibernetinių atakų sugebėjimai, ne politikų korupcijai skirti „juodi pinigai“, bet gyvi žmonės, patikėję Lukašenkos agentų nupaišyta galimybe per nelegalų Lietuvos sienos kirtimą įsitvirtinti kur nors Europos Sąjungoje.
Lukašenka pats šį „pabėgėlių“ srautą sukūrė, ir tuo tai skiriasi tiek nuo situacijos JAV–Meksikos pasienyje, tiek ir nuo krizių, kurios dėl Sirijos pabėgėlių kildavo Turkijos–ES santykiuose.
Taigi turime ne dar vieną krizę, o karą, ne dar vieną pabėgėlių krizę, o pirmąją labai specifinę hibridinio karo atmainą. Ir kai kas nors aiškina, kad buvo galima jai iš anksto pasiruošti, tai skamba taip pat, kaip skambėtų kritika, kad pasaulis galėjo iš anksto pasiruošti Covid pandemijai ir galėjo vakcinas išrasti dar iki pandemijos pradžios.
Nors tvorą ir buvo galima pasistatyti. Dėl visa ko.
Susivokus, kad tai yra ne dar viena krizė, o naujas hibridinio karo etapas, yra verta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje suvokti paprastą tiesą – Europos Sąjungos rytinė siena, kuri iki šiol nematė pabėgėlių iš Azijos ar Afrikos srautų, ateityje nebebus tokia, kokia buvo iki šiol.
Putinas yra pasiruošęs sekti Lukašenkos pavyzdžiu. Gali būti, kad Putinas ir paskatino Lukašenką imtis tokios hibridinės atakos. Kai kuriuos Europos Sąjungos gynybinius mechanizmus Putinas išbandė dar 2015-2016 metais, kai bombarduodamas Sirijos miestus, pats sukūrė pabėgėlių srautus ir po to mafijiniais būdais juos gundė kraustytis į Europą. Europos Sąjungos pietinių sienų apsauga tam nebuvo pasiruošusi. Dabar Lukašenkos rankomis atliekama „žvalgyba mūšiu“ – yra tikrinama, kaip Europos Sąjunga gins savo rytines sienas.
Jeigu paaiškės, kad Lukašenkai šiame kare sekasi atrasti rytinės sienos silpnybes ar kad rytinėje pafrontėje gyvenančios Europos Sąjungos tautos (įskaitant ir lietuvius) yra lengvai paveikiamos ir tokia „žvalgyba mūšiu“ lengvai pasiekia pergalę, tada teks laukti ir žymiai didesnio masto hibridinio „pabėgėlių karo“ etapo, bet jau organizuoto tiesioginėmis Kremliaus pastangomis. Ir taikiniu tada jau bus ne mažoji Lietuva, bet visa Europos Sąjunga. Todėl Europos Sąjungai jau šiandien yra būtina parodyti Kremliui, kad Lukašenkos „žvalgyba mūšiu“ šiame hibridinio karo etape baigėsi visiška nesėkme pačiam Lukašenkai.
O tai reiškia tik viena – diktatoriai, bandantys represijomis ar hibridiniais karais prieš kaimynus išsilaikyti rytinėje Europos kontinento pusėjė, turi iš Europos Sąjungos, ne tik iš savo šalies žmonių, išgirsti aiškią žinią, kad jų „galiojimo laikas“ baigėsi.
Todėl pagrindinė išvada, kurią turi padaryti Vakarai abiejose Atlanto pusėse po šios hibridinio karo atakos prieš Lietuvą, yra paprasta – dar šiais metais Baltarusijoje turi įvykti laisvi rinkimai.
O tai reiškia, kad Lukašenka jau artimiausiu metu turi atsidurti ten, kur jam priklauso atsidurti. Ir visai nesvarbu kaip tai bus pasiekta – ar naujomis Europos Sąjungos ekonominėmis sankcijomis Baltarusijai, ar Vakarų aiškia žinia Putinui, kad už tolesnę paramą Lukašenkai jo taip pat laukia skausmingos sankcijos, ar įtikinamu išaiškinimu Lukašenkos artimiausiai aplinkai, kad tai yra paskutinis momentas, kai jie dar gali apsispręsti. Vakarų ryžtinga reakcija gali ir pačius baltarusius paskatinti ryžtingai užbaigti šį jiems tenkantį kankinimo išbandymą.
Kare kaip kare. Kai autoritarai pradeda karą prieš demokratiją, autoritarai privalo pralaimėti. Toks yra istorijos dėsnis. Putinas jau pralaimėjo karą prieš demokratiją ir europietišką orientaciją Ukrainoje, dabar kartu su Lukašenka bando kariauti beviltišką karą prieš demokratiją Baltarusijoje. Rezultatas bus toks pat, kaip Ukrainoje – demokratinė ir provakarietiška Baltarusija. Rusija mažai kuo skiriasi nuo Ukrainos ar Baltarusijos. Putinas to ir yra labiausiai išsigandęs. Ir tuo nelabai skiriasi nuo Lukašenkos. Savo beviltiškomis perspektyvomis taip pat nelabai skiriasi.
Ir paskutinis pastebėjimas, kylantis iš logikos „kare kaip kare“ – hibridiniame ar įprastiniame.
Kare yra svarbu ne tik tai, kaip sekasi tiems, kurie tiesiogiai fronto linijoje gina Tėvynę. Užnugaris yra ne mažiau svarbus. Net ir tais laikais, kai pagrindinė karo amunicija buvo artilerija ar tankai, puolančios armijos generolai dėdavo dideles pastangas kad priešininko užnugaryje sukeltų paniką, nepasitikėjimą valdžia ar besiginančiais generolais. Besiginantys kariuomenės vadai būdavo priversti imtis drąstiškų priemonių tam, kad neleistų priešui „okupuoti“ savo užnugario jausmų, emocijų, kad neleistų priešui pasiekti lengvų pergalių, skleidžiant panikos ar nepastikėjimo nuotaikų. Nes kai pralaimi karą užnugaryje, po to neišvengiamai pralaimi karą ir priešakinėje fronto linijoje.
Hibridiniame kare visas atakos smaigalys ir yra nukreiptas tik į užnugarį. Lukašenka „migrantus“ permeta į Lietuvą, neturėdamas vilčių, kad tie „pabėgėliai“ sužlugdys Lietuvos biudžetą, sienos apsaugos sistemą ar paveiks Vyriausybės nuostatas dėl paramos demokratinei Baltarusijai. Bet Lukašenka gerai žino, kad „pabėgėlių“ srautas sukels nepasitenkinimą „užnugaryje“ ir tai yra jo pagrindinis tikslas.
Nes lengvai pasiekiamas „užnugario“ nepasitenkinimas yra labai patinkantis ir politinei opozicijai, kuri labai noriai prisideda prie tos „nepasitenkinimo operacijos“ realizavimo.
Įsivaizduokime teorinę situaciją: per rytinę Lietuvos sieną pradeda veržtis tikri svetimi tankai. Mūsų kariai visomis pastangomis gina Tėvynę. Tuo tarpu tuo pat metu opoziciniai politikai Vilniuje pradeda aiškinti, kad Vyriausybė tokiai priešų atakai galėjo būti geriau pasirengusi, o kokia nors oponuojanti savivaldybės merė viešai paaiškina, kad jos vadovaujama savivaldybė niekaip neprisidės prie bendrų gynybos pastangų, nes pagal ją, pati valdžia prisidirbo ir dabar tegul pati savo susikurtas problemas sprendžia.
Kare kaip kare – tame tikrajame (ne hibridiniame) kare yra gerai žinoma tokia sąvoka kaip „išdavystė“ – fronte ar užnugaryje. Ir yra gerai žinoma kaip elgiamasi su išdavikais. Tame tarpe ir kaip būtų elgiamasi su tokia mere.
Pats laikas išsiaiškinti, kas turi būti laikoma išdavyste hibridiniame kare. Ar bent tai, kas turi būti laikoma „naudingų idiotų“ paslaugomis priešui hibridinio karo sąlygomis. Ir kaip su jais turi būti elgiamasi.
Kare kaip kare. Pats laikas mums visiems tai suvokti.
Ir pabaigai – karus laimi tie, kurie tiki savo vertybėmis ir savo teisumu. Lietuvai pasisekė, kad šiuo metu turi tokią Vyraiusybę, kokią turi. Daugiau pagiriamųjų žodžių ir nesakysiu. Todėl ir tikiu, kad ir šį mums primestą hibridinį karą mes laimėsime. Ir kada nors švęsime demokratijos pergalę ties Smolensku.