Ketvirtadienio popietę iki išnaktų Vilniaus Reformatų skverelyje šurmuliavo vienos dienos Re:formatų festivalis – kūrybinis miestelėnų atsakas į sostinės valdžios bandymą pertvarkyti dar vieną viešąją erdvę be konsultacijų su tais, kam ši erdvė ir turėtų būti skirta, ir dar pagal tokius „grožio“ standartus, kurie Vilniui yra visiškai svetimi.
Ir nors tą pavakarę – ir per Reformatų bažnyčioje įvykusį susitikimą su savivaldybės atstovais bei projekto autore architekte Jurga Silvija Večerskyte-Šimeliūne, ir bendraminčių susiėjimuose – daugiausia buvo kalbama apie tai, kokių permainų Reformatų skverelyje norėtųsi, ne vienas diskusijos dalyvis pabrėžė, jog būtina iš esmės keisti ydingą, savivaldai visiškai nepriimtiną praktiką – miestui svarbius klausimus svarstyti ir priimti dėl jų sprendimus nepasitarus su bendruomene.
Kad miestelėnams rūpi, kaip tvarkomos viešosios erdvės ir jie noriai dalyvautų ieškant geriausio sprendimo, kuris neskaldytų bendruomenės, rodo ir tas operatyvumas, su kuriuo į Reformatų skvero pertvarkos projektui nepritariančių aktyvistų grupę susibūrė parkotyros, architektūros, kraštovaizdžio, menotyros specialistai, menininkai (tarp jų – kino režisierė Giedrė Žickytė, menotyrininkė Eglė Mikalajūnė, architektas Jonas Žukauskas, menininkė Ingra Miler, muzikantas ir dainininkas Jurgis Didžiulis ir kt.), kasdien skveru besinaudojantys žmonės ir suorganizavo pirmąją akciją – Re:formatų festivalį, ir pirmąją diskusiją, prieš tai spėję ir su Reformatų bendruomenės atstovais pasikonsultuoti, ir elektroninę apklausą sukurti.
Kodėl ir vėl viskas buvo nuspręsta be rimto konkurso ir be argumentuotų diskusijų su miestelėnais? Kodėl nesuteikta galimybė apsvarstyti alternatyvias miesto erdvių pertvarkos idėjas? Kodėl pirmiau pasirašyta sutartis ir tik tada pristatytas pats projektas? Kodėl neatsižvelgta į esamą architektūrą, sukurtą Gedimino Baravyko, Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės? Kodėl ir vėl taip drastiškai kėsinamasi į augmeniją – 24 medžiai jau nukirsti, 78 bus dar kertami: kas kompensuos tai, ko neteksime juos iškirtę: kad ir pavėsį karštą vasaros dieną ar paukščių, sukančių čia lizdus, giesmes? Kodėl norima teritoriją aptverti? Koks tikslas kurti dar vieną dirbtinio grožio ir perteklinės puošybos, bet negyvą erdvę? Kodėl nenorima išsaugoti autentikos, to, ką daro Vilnių išskirtinį – nepakartojamą natūralios gamtos ir istorijos, kultūros dermę?.. Šie virtualioje erdvėje jau kurį laiką svarstyti klausimai pagaliau buvo užduoti ir savivaldybės atstovams, ir Reformatų skvero pertvarkymo projekto autorei J.S. Večerskytei-Šimeliūnei.
Savo sumanymą apginti pabandžiusi „Vilniaus plano“ direktorė pabrėžė, jog svarbiausias jos siūlymo pranašumas – po visų pertvarkų ši teritorija pateisins savo … pavadinimą „Reformatų sodas“. Pasak jos, šiuo metu šis skveras – jokia poilsio zona, dieną tai tranzitinė erdvė, o vakarais ji tampa itin nepatraukli, prisimenama nebent kaimyninių namų gyventojų (yra kur išvesti augintinius) ar ne itin socialių asmenų (atitinkamais tikslais), tačiau „reformuota“ pagal jos projektą, taptų kokybiška ir saugia kasdienio poilsio erdve, laiką čia galėtų leisti įvairaus amžiaus grupių vilniečiai.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios ji ryžusis visiškai panaikinti dabartinę skvero struktūrą ir takų sistemą, – noras atkurti istorinį reljefą, sunaikintą 1983 m. įgyvendinant architektų Gedimino Baravyko, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio projektą. Kaip bežiūrėsi, ši „reforma“ tapo ir vienu didžiausių vandalizmo aktų sostinėje: kad čia būtų pastatytas „Keturių komunarų“ paminklas ir suformuotas laiptuotas betono reljefas, buvo sunaikintos seniausios Vilniuje Reformatų kapinės, nugriauta Šreterių koplytėlė-mauzoliejus…
Visų, nepritariančių dabartiniam projektui, pagal kurį istorinė erdvė virstų banalia žaidimų aikštele, viltis, jog bus surengtas naujas projekto konkursas, atsižvelgiantis ir į gyventojų nuomonę bei lūkesčius, užgesino Vilniaus miesto vyr. architektas Mindaugas Pakalnis, pareiškęs, kad kitas konkursas nebus skelbiamas, o patvirtintąjį „projektą galima keisti tiek, kiek nesikeičia jo esmė“. Tokių pasiūlymų jis lauksiąs savaitę, kaip vyks jų svarstymo ir atrankos procesas, nepatikslino, panašu, kad ir vėl bus nuspręsta už uždarų durų.
Tiesa, gyventojai išgirdo ir pažadų – Vilniaus miesto savivaldybės Želdinių poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė pasižadėjo patikrinti sprendimą iškirsti 78 medžius, dar daugiau – ji pažadėjo nutarti iškirsti jų mažiau: kiek mažiau, tuo metu dar nežinojo.
Internetinės apklausos rezultatai: tvarkyti būtina, bet ne taip
Diskusijos metu buvo pristatyti ir internetinės apklausos dėl Reformatų skvero pertvarkos rezultatai. Tuokkart į apklausos, vykusios vos 9 dienas, klausimus buvo atsakę 732 respondentai.
Daugiau nei 90 proc. jų pritarė, kad pertvarka būtina. 39,2 proc. apklausos dalyvių teigė negalintys įvertinti J.S. Večerskytės-Šimeliūnės projekto, nes jis jiems nėra pakankamai suprantamas. Kone tiek pat – 38,5 proc. – jos siūlymams nepritaria, 14 proc. teigia, jog projektą reikėtų tobulinti, o 7,8 proc. respondentų planą vertina teigiamai.
Apklausa parodė, jog didžioji respondentų dalis mano, jog rekonstruojant parką svarbu atsižvelgti tiek į reformatų paveldą, tiek į 9 dešimtmetyje suformuotą parko architektūrą: daugiau nei 70 proc. respondentų tvirtino, jog pertvarkos plane reikėtų išsaugoti dabartinę architektūrinę kompoziciją arba jos fragmentus, o 42 proc. apklausos dalyvių pasisakė už parke susiformavusios ekosistemos išsaugojimą, 38,9 proc. teigė, jog svarbu išsaugoti maksimalų skaičių brandžių ir sveikų medžių.
Net 78,2 proc. apklausos dalyvių išreiškė nepritarimą siūlymui parką aptverti, o naktį rakinti. Didžioji dalis respondentų (63 proc.) taip pat nepritarė savivaldybės sprendimui rekonstrukcijos architektūrinį planą rengti be konkurso: 40 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų mano, jog savivaldybė turėtų skelbti naują konkursą Reformatų skvero pertvarkai, 27,2 proc. teigė negalintys atsakyti į šį klausimą, nes neturi pakankamai informacijos apie Vilniaus savivaldybės įsipareigojimus Europos Sąjungai, 15,9 proc. respondentų mano, jog naujo konkurso skelbti nereikia, jei bus atsižvelgta į pagrindinius aktyvistų reikalavimus.
Kokie jų reikalavimai ir kodėl jie būtent tokie, geriausiai yra apžvelgęs Jurgis Didžiulis, savo Veidaknygės paskyroje festivalio išvakarėse paskelbęs išsamų savo pasvarstymą.
Kviečiame susipažinti (tekstas redaguotas Tiesos.lt).
Jurgis Didžiulis. Jeigu ką darom – padarom gerai
Veidaknygė
Jeigu padarysi – padaryk gerai. Kitaip tiesiog nedaryk. Tą teiginį taikau sau. Tikiu, kad miesto architektūrai ir viešoms erdvėms trigubai turėtų galioti.
Rytoj, 18 val., vyksta visuomenės ir savivaldybės atstovų susitikimas dėl Reformatų Parko likimo. Turėčiau moderuoti procesui, bet nuoširdžiai pergyvenu, kad dialogas bus veltui. Iš Savivaldybės atstovų dar neturiu aiškios žinios, kokios galimybės yra koreguoti projektą. Iš visų susirūpinusių vilniečių bei architektūrinių aktyvistų gaunu žinią, kad reiktų iš esmės perprojektuoti, nes viskas yra „blogai“.
Iki šiol susilaikiau konkrečiai komentuoti, ką galvoju apie savivaldybės projektą ir ką asmeniškai norėčiau šiam parkui. Tai dariau, nes jaučiu, kad viešos erdvės yra „res-publika“ – viešas turtas – ir mano nuomonė turėtu būti viena tarp daugelio kitų. Norėjau palengvinti dialogą ir įgalinti kitus pasidaryti nuomonę ir ja pasidalinti.
Taigi dabar atėjo metas man išsakyti SAVO asmeninę nuomonę – kaip vilniečiui ir parko kaimynui, kuriam rūpi parkas, paukščiai, medžiai, gyventojai ir miesto dvasia.
Man nepatinka nei projektas, nei procesas.
Pats projektas yra padarytas žmogaus, kuris akivaizdžiai nepakankamai laiko leidęs šioje erdvėje. Parkas yra nupieštas kaip „iš katalogo“ neatsižvelgiant nei į biosferą, nei į erdvės istoriją, nei į žmonių erdvės naudojimą, nei į pėsčiųjų tranzitinius srautus. Jis primestas ant viršaus kaip blynas, lyg plastinis chirurgas nupieštų tau visišką naują veidą, nes jam pačiam gražu. Tai yra elementarus viešosios erdvės „euroremontas“.
Pritariu, kad parką reikia patvarkyti ir kad galima jį stipriai pakeisti ar perdaryti. Bet jeigu jau tvarkome, padarykime geresnį, o ne šiaip kitokį – primeskime kažkokią naują viziją iš lempos.
O jeigu labai konkrečiai:
1. Žaluma yra Vilniaus vertybė: medžiai, želdynai ir paukščiai. Šitie gyventojai neturi balso. Jie yra mano kaimynai. Jie ne tik puošia, bet ir atlieka funkciją. Duoda užuovėją, žaluma reguliuoja žmonių bioritmus, mažina stresą. Tai yra maža gamtos oazė. „Green Vilnius“ yra vertybė – medžiai ir želdynai yra to identiteto dalis. Dar svarbu pabrėžti, kad nauji medžiai bus ne vietinės rūšies. Sako, ataugs, bet gamtinis identitetas bus pakeistas. Turim Gedimino kalną, pvz., kuris dabar atrodo kaip apskustas falas. Ko gero, bokštui taip gėda pasidarė, kad pats nusprendė nušliaužti kitur.
2. Takeliai: kam jų tiek reikia? Jeigu norisi nubrėžti naujus takelius, galima prasieiti ir pažiūrėti, kaip žmonės dabar eina per parką. Parkas nėra toks didelis, kad reiktų tiek takų, nebent jis būtų skirtas tik mamoms su vežimukais ir senukams. Jų gali būti perpus mažiau ir tai paliks daugiau erdvės medžiams ir pievoms, ir kitoms erdvėms. Apskritimas yra kažkoks „nonsense“.
3. Erdvės socializavimui ir visuomenei: kam kurti naujas, jeigu jos jau yra susiformavusios? Ten, kur laiptai, jau yra toks plotas, kur gerai patvarkius, galėtų ir toliau išlikti erdvė performansams, šokiams ir pan. Yra kita erdvė, tinkanti „pertvarkymui“ socialiniams dalykams kitoje pusėje, prie buvusių tualetų. Ar galima ten padaryti pievą jogai, funkcinėms sporto treniruotėms ar mini maniežą? Geriausias pasiūlymas kol kas yra pastatyti kavinę.
4. Aš neturiu jokios meilės apkasų motyvams. Dėl manęs jų gali nelikti, bet reikia pripažinti, kad tam tikra prasme betoninis ruožas „veikia“ ir yra parko veido dalis.
5. Sinodo ir Reformatų bažnyčios ašis: pritariu, kad ten, kur buvo kapinės, reikia pažymėti erdvę ir atsižvelgti į Reformatų istoriją. Bet jei pati „Reformatų ašis“ tokia svarbi, kodėl ne ten „nupiešti“ galingesnį takelį su normaliu paminklu? Dabar takelis eina kitur. Reformatams nėra skirta nei vientisos erdvės, nei atsižvelgta į tai, kas jiems svarbu, nei į istorinį kontekstą.
6. Butaforiniai elementai. Fontanai, krioklys, kataloginiai suoliukai. Jeigu „real is beautiful“ – please keep it real. Yra takelio kažkoks ratas, kurio tikslas neaiškus… ten tekės vanduo, nes tai „gražu“ – Belmontas style.
Jeigu būtų koreguojamas projektas, mano pagrindinės pastabos būtų tokios – galėčiau su tokiu koreguotu projektu gyventi.
Vizija: kuo žalesnė erdvė, su vietoms šiuolaikinei daugiafunkcinei rekreacijai, patogus ir logiškas tranzitas pėstiesiems bei Reformatų istorijos pažymėjimas. Jeigu į tai būtų atsižvelgta, manau, jau būtų geriau, negu kas siūloma dabar.
Bet problema kita. Pats projekto parengimo procesas yra šleivas. Nebuvo sociologinio tyrimo, nebuvo paveldo tyrimo, nebuvo iki galo tartasi su Reformatų bendruomene, tarp savivaldybės ir rangovo „yra aplinkybių“. Savivaldybė teigia, kad konsultacinis procesas įvyko, bet pripažįsta, kad jis „ne taip“ įvyko. Taigi suprantu, tuos kurie sako, kad reikia proceso iš naujo, nes svarbu ne tik tai, ką darai, bet ir kaip.
Šiuo momentu esu pasimetęs, nes nežinau, ar procesas bus toks, kur Savivaldybė sakys: „Taip, galima padaryti geriau“, ar tiesiog paviršutiniškai pasišnekėsim, kad praeitų „taip kaip visada“. Antras klausimas: ar aktyvioji visuomenė sugebės susitikti „pusiaukelėje“ – aiškiai artikuliuoti savo norus ir konstruktyviai pritaikyti juos pagal Savivaldybės numatytas galimybes.
Rytoj bus matyti. Vienaip ar kitaip bus precedentas. Dialogas nėra lengvas, bet gali suformuoti naujas praktikas ir ryšius tarp piliečių ir institucijų. Noriu tikėti.
Labai kviečiu į Reformatus rytoj.
Dar pagrosiu kažkuriuo metu. #reformatai
Tiesos.lt: Ir dar kelios pastabos
Reformatų sodo atkūrimas ir sutvarkymas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Šiam projektui skirta 1 722 211,03 Eur struktūrinių fondų lėšų, 202 613,06 Eur – valstybės biudžeto lėšų, savivaldybės lėšų dalis sudaro 101 306 54 Eur. Bendra projekto vertė – 2 026 130,63 Eur.
Su rangovu – viešą konkursą laimėjusia UAB „Eika“, šalia šio skvero statanti gyvenamuosius namus – sutartis jau pasirašyta.
Beje, miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio teigimu, savivaldybei projektas nieko nekainavęs – jį finansavusi ta pati rangovo konkursą laimėjusi „Eika“.