Kartą jaunystėje, kai buvau kur kas gudresnis nei dabar, žymiai gudresnis ir apsukresnis, nes kvailas padariau kažką tokio nelabai gero, savanaudiško. O kai mama, lietuvių kalbos mokytoja, ėmė man priekaištauti, jog negražu, sūneli, jog negerai, ėmiau atsikalbinėti: ai, mama, nieko tokio, juk nieko blogo nepadariau.
Iš tikrųjų nieko tokio tada ir nebuvo. Bet mama kažkaip liūdnokai pasakė:
– Žmogus turi turėti principus.
Štai tuos žodžius įsiminiau visam gyvenimui. Mano mama buvo tikra mokytoja. Nes tų principų aplinkui matau vis mažiau ir mažiau. Žmonės su principais pamažu išmiršta, o jų vietą užima žmonės su interesais. O interesai deformuoja visas vertybes, ypač kai jie asmeniški. Smarkiai jas deformuoja, žmoguje žmogaus imi neatpažinti. Kažkokie demonai jo vietoje. Interesai nemėgsta viešumo, jie bijo dienos šviesos, nes jų motina – prigimtinė ir pirmapradė tamsa. Iš jos labai sunku pakilti, reikia daug laiko. O ir pakilus vis traukia atgal. Ji neįveikiama kaip pati mirtis. Bet tik ne tiems, kurie atpažino savyje principus, tą paprastą nemirtingumo formulę, ypatingą, išskirtinę dangaus dovaną gamtiškam žmogui. Principai žmones vienija, interesai – kiršina, jie nuo šėtono.
Kartais, aklai įsikibęs už savo principų, gali ir suklysti, tarsi apsikvailinti žmonių akyse, bet jeigu principai tikri, nieko blogo tau tikrai neatsitiks. O jeigu atsitiks, vadinasi, tai buvo ne principai, o kažkas kita. Vadinasi, už tavo principų slypėjo tas pats klastingas, viską deformuojantis interesas. Kuris mėgsta dangstytis tiesos ir teisingumo vardu. Nes žmonės mėgsta atrodyti padorūs, bet būti padorūs iš tikrųjų, patys sau ir dėl savęs – nelabai. Padorūs stengiamės būti dėl kitų, dėl matomumo.
Dar galvoju apie garbingumą. Būti garbingam nei lengva, nei sunku. Tiesiog elgiesi pagal principus ir esi garbingas, negi tai sunku? Bet štai jeigu susigadini savo vardą, jeigu prarandi garbę, tada labai sunku ją atkurti. Visą gyvenimą reikia stengtis dėl to savo vardo, kol pamažu, pamažu žmonių akyse daraisi garbingas ar bent tarsi garbingas. Imi kilti bent jau savo paties akyse. Juk ir gyveni dėl savęs, ne dėl kitų. Na, tiesiog esi padorus. Bet jeigu nepasimokai ir jeigu jau brandžiame amžiuje, apakintas tų nepasotinamų interesų, vėl padarai ką nors negarbingo ir tokiu poelgiu atitinkamai išryškėji žmonių akyse, kas tada? Kaip tu atgausi garbę? Juk tau laiko tai nebėra… Garbei įtvirtinti reikia daug metų, sugriauti užtenka kelių žodžių, o gyvenimo laikas – tai tavo išbandymas…
Ir ką daugiau gyvenime tu gali susikurti tikro, jei ne gerą savo vardą? Kas daugiau iš tavo sukaupto išliks? Nieko, visiškai nieko. Praradęs garbę ir nueisi į niekio tamsą, taip ir nesupratęs, kam gyvenai, kam tau tas gyvenimas buvo duotas.
O juk jis ne šiaip sau duotas, jis – užduotas…
P. S: Iš pradžių pavadinau šį esė „penkių minučių“, bet prireikė visų dešimties, dar puodelio kavos ir dviejų cigarečių, tokios buvo rytinio apmąstymo sąnaudos. Man daug nereikia, tik kelių tikrų žodžių, dėl kurių ir gyvename, kurie mus ir jungia…
Veidaknygė