„Literatūra ir menas“
Tirdami bylą dėl savo namuose gimdžiusių moterų, kurios dalyvių nusikaltimo sudėtis, mūsų požiūriu, sunkiai paaiškinama, prokurorai atliko kratas piliečių, taigi ir kai kurių menininkų, namuose. Buvo paimti pagrindiniai darbo įrankiai – kompiuteriai, skaitmeninės laikmenos su tekstais ir vaizdine medžiaga – be kurių jie negali tęsti savo darbų, užsidirbti pragyvenimui. Mūsų žiniomis, tai buvo atlikta labai keistu būdu: užuot pasikvietus reikalingus asmenis ir uždavus jiems norimus klausimus, buvo įsiveržta į jų būstus ir atliktos kratos. Įvairios menininkų organizacijos kreipėsi į valstybės vadovus reikšdamos susirūpinimą dėl šių įvykių. „Literatūra ir menas“ nutarė užduoti šiuos klausimus keliems menininkams.
Kas nutiko Lietuvoje? Kodėl valstybėje, kuri turėtų būti didžiausias savo piliečių saugumo garantas, pasidarė lyg ir nebe saugu gyventi eiliniam piliečiui, mokesčių mokėtojui, pagrindiniam valstybės ramsčiui?
Gal mūsų valstybė jau nebėra valstybė, o keistas darinys, kuriame nusikalstamos grupuotės, susijungusios su teisėsaugos ir kitomis valdžios institucijomis, siekia savo tikslų. Piliečių saugumas jau nebėra tokios valstybės rūpestis, nes piliečiai tokioje sistemoje yra tik įbauginta manipuliuojama masė. Nenormalu, kai žmogus paverčiamas anoniminių galios struktūrų įsitvirtinimo priemone. Moters pasirinkimas gimdyti namuose – sąmoningo žmogaus apsisprendimas, rodantis asmenybės jėgą, bet juk tokios asmenybės sistemai nereikalingos.
Mano draugas iš JAV Tomas Rekys šią problemą komentuoja taip: „Stiprus žmogus – silpna valstybė. O valstybė juk nori būti stipri. Štai naciai neva buvo stiprūs. Iš tikrųjų jie buvo silpni – tai masių ideologija, tai stiprumo pojūtis masėje, bet ne individe (šio vieta – konclageryje). Iš tų silpnųjų, paklusniųjų masės ir susidarė „stipri“ valstybė. Tai, aišku, istorija, bet juk niekas nėra pražuvę – nei naciai, nei masių iliuzijos. Dabar individai „stiprinami“ valstybės – civilizacijos sukurtų institucijų atributais: oficialiai aprobuotu išsilavinimu, gydymu antibiotikais, maitinimu genetiškai modifikuotais produktais ir pan. Kapitalistinėje sistemoje žmonės kuo toliau, tuo labiau užguiti.“
Štai ir visa tiesa. Lietuvoje visi valstybiniai interesai susiję ne su asmens gerove, bet su kapitalo judėjimu, ir visa valdžia priklauso kapitalą kontroliuojančiomis galios struktūromis. O laisvoms ir principingoms asmenybėms vieta jei ne konclageryje, tai bent kalėjime. Kartais jie tiesiog išmetami per langą.
Kaip būtų galima vertinti visus šiuos įvykius? Kas jus labiausiai šokiravo? Ar galima kratas, atliktas žinomų Lietuvos menininkų namuose susieti su Pociūno, Beresnevičiaus ir daugeliu kitų panašių bylų? Ir kodėl priešingai – nuoseklūs valstybės žalotojai, grobstytojai ir niekintojai – „žymūs“ politikai ir kitokie veikėjai – vis dar vaikšto nenubausti ir mėgaujasi neliečiamųjų statusu? Kodėl per 20 metų nenuteistas nė vienas įtakingas pareigūnas, nors žiniasklaida vis paviešina faktus apie korupcijos atvejus?
Šie klausimai retoriški. Kaip valdžios žmonės gali demaskuoti ir nuteisti patys save? Juk jie net prieš visuomenę nėra linkę atsiskaityti už savo veiksmus. Visur tvyro neaiškumas ir miglos, visi Lietuvos vandenys sudrumsti. Mes, Lietuvos piliečiai, sužinome tik savo šalies praradimus, tačiau kas iš jų užsidirba, kas yra užsakovai, vykdytojai, suinteresuotieji asmenys – visa tai užtemdyta. Valstybe ir valstybingumu tiesiog naudojamasi. Tokios nusikalstamos veiklos sąlygos – anonimiškumas aukščiausiose galios struktūrose. Taip pat jokios pilietinės kontrolės mechanizmo, valdančiųjų atsakomybės nebuvimas. Galima sakyti, kad mūsų šalyje viešpatauja valstybinio lygmens cinizmas. Sovietinę ideologiją pakeitė tautiškumo ideologija, viešai demonstruojamas patriotizmas, bet valdžia kaip buvo ciniška, taip ir liko. Sovietinis režimas buvo ganėtinai racionalus, hierarchiškas, sistemiškas, todėl prognozuojamas, suvokiamas protu, o dabartinė sistema yra kaip aštuonkojis su daugybe čiuptuvų: jis neturi nei galvos, nei stuburo. Todėl tas gaivalas yra iracionalus, nesuvokiamas, nenuspėjamas ir, be abejo, nesunaikinamas. Kaip galima sunaikinti valstybės kūne lyg metastazėmis plintantį parazitą? Jis suyra į gabaliukus ir dauginasi iš naujo. Jo nepamatai, kol jis neprisikasa prie tavęs, kol nesuvoki, kad jau ir tau atėjo galas, nors tu, kaip ir tas Franzo Kafkos personažas, esi visai nekaltas, esi paprastas ir doras pilietis. Kur svarbiausias yra valstybės ir valdžios interesas, ten visada bus kaltas žmogus. Kai matau tokią situaciją, apima bejėgiškumo jausmas. Juk mes dirbame savo darbą, neturime laiko knaisiotis spaudoje, ieškoti tiesos. Nuo mūsų slepiama informacija. Kartu jaučiu ir nuostabą, kad aš ir daugelis panašių į mane vis tiek liekame Lietuvos patriotai. Bet gal tik jos prižiūrimi idiotai? Kurie be valstybės priežiūros net vaikų pasigimdyti negalėtų?
Ar šis precedentas neliudija, kad prisidengus kokia nors byla ir pareiškus, kad meno kūrinys ar jo sukūrimo aplinkybės bei medžiaga yra ikiteisminio ar kokio kito tyrimo įkalčiai, ateityje galima tikėtis pareigūnų vizitų pas bet kurį menininką?
Be abejo, tokioje sistemoje reikia būti viskam pasiruošus, nes niekada nežinai. Aštuonkojis pirmiausia apdoroja savo auką, tarsi apnuodiją ją: diskredituoja, apšmeižia, sumenkina visuomenės akyse, ir tada – jau visų džiaugsmui – praryja ir suvirškina. Juk žmones erzina visokie neaiškumai, netipiški kitų žmonių pasirinkimai. Per žiniasklaidą visuomenė suerzinama, jos pykčio priežastimi tampa sistemos reikalvimus ignoruojantis asmuo (asmenybė), o tada, garsiai rėkiant apie visiems privalomus įstatymus ir teisngumą, auka sudorojama, sistema ir jos tarnai triumfuoja.
Bet kartais tos aukos ima priešintis ir konsoliduotis. Tada paaiškėja, kad prokuratūra apsikvailino. Suteikė medžiagos ateities tyrinėjimams apie XXI a. raganų medžioklę Lietuvoje. Koks gali būti teisingumas be žmogiškumo? O menininkai kaip laisvos sąmonės žmonės visada ir visur buvo valstybinės prievartos kritikai, jie visada pirmieji ir susilaukia teroro, tai tiesiog dėsninga.
Kaip būtų galima apsisaugoti? Ką daryti? Kodėl, užuot sprendusios opias visuomenės problemas, baudusios realius nusikaltėlius, valstybės institucijos imasi demonstruoti galią prieš savo pilietinėmis laisvėmis norinčius pasinaudoti žmones? Ar tai nepanašu į norą mus tiesiog įbauginti?
Visos valdžios siekia įbauginti kritiškai ir morališkai mąstančią visuomenės dalį, kurią paprastai sudaro kūrėjai, ir tada neribotai naudotis valdžia. Visada taip buvo ir bus, kad valdžios sargams svarbiausi yra ne tikrieji nusikaltėliai, bet laisvos ir principingos asmenybės. Kodėl eskaluotos gimdymo namuose problemos atveju nedaroma nieko pozityvaus? Juk reikalas labai paprastas: reikia keisti kažkam naudingus pasenusius įstatymus ir pasižiūrėti į kitų Europos šalių patirtis. Turime teisiškai reglamentuoti gimdymą namuose, juk esame bene labiausiai atsilikę Europoje (greta Vengrijos ir dar kažkokios šalies). Šita problema išspręsta net Latvijoje ir Estijoje.
Juk situacija absurdiška: moteriai gimdyti namie galima (nes juk neuždrausi spontaniškų gimdymų), bet jai padėti draudžiama, medicininė pagalba – tai jau kriminalas. Formaliai Vilniaus prokuratūros veiksmai visiškai teisėti, bet tas jos vykdomas teisingumas yra nežmogiškas. Juk ir šventosios Inkvizicijos ekspertai, teisėjai Jacobi Sprengeris ir Henricis Insistorijus, laikėsi to meto įstatymų ir raganas į laužą siuntė griežtai laikydamiesi visų juridinių procedūrų. Jų teisinis trakatatas „Raganų kūjis“ („Malleus maleficarum“, 1412) jau daug metų yra viena svarbiausų mano bibliotekos knygų, nes ji anuomet padėjo suvokti sovietinio saugumo represijas, padeda suvokti ir dabartinius Vilniaus prokuratūros veiksmus, atgręžtus visų pirmiausia prieš gyvybę teikiančios moters prigimtį ir prieš moters teises palaikančius menininkus.