Rimvydas Stankevičius | „Respublika“
„Man patinka taip vakarais – žiūrėti į lubas. Jos lygios ir švarios, ant jų nieko neparašyta, įsakyta, nurodyta, jos nieko nereikalauja, ant lubų nėra reklamos!, o virš jų – tik dangus. Akims merkiantis ten ir keliauju.
– Tėti, – staiga sako dukrelė, makaluodama šaukštu sriubą, – šiandien mokykloje…
Mane tarsi mėšlungis ištiko, lyg spazmai kokie, lyg drebulys perėjo kūnu… Vėl mokestis? Rinkliava? Vadovėliams? Pratybų sąsiuviniams? Klasės remontui? Vėl pinigai! Pinigai!
– Kas… mokykloje?.. – išlemenu sunkiai, nudūręs žvilgsnį, pamiršęs savo dangų ir lubas.
– Šiandien mokykloje, – pasakoja dukrelė, – žiūriu pro langą, o ten – takeliu bėga voverytė! Įsivaizduoji, tėti? Voverytė! Ar gali patikėti?
– Negaliu… Tikrai negaliu… – mano balsas vis dar silpnas, virpantis, bet dangus palengva jau grįžta į savo vietą. Ir verkti, ir juoktis norisi… Voverytė…“
Tai trumputė citata iš naujos literatūros mokslininko, humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docento Regimanto Tamošaičio eseistikos knygos „Vien tik zuikiai naktyje“. Perskaitęs ją pamaniau, kad nūdienos pasaulyje ir aš nuolatos taip jaučiuosi – tarsi iš gyvenimo laukčiau vien smūgių, nemalonumų ir nusivylimų. Todėl nutariau paties autoriaus paklausti – kas mus tokiais pavertė, kodėl dauguma šitaip jaučiamės?
Netikėtas yra jūsų knygos poveikis. Skaitydamas ją neretai kvatojausi balsu, o perskaitęs susimąsčiau, kad išties juokiausi iš tokių skaudžių ir graudžių dalykų, kaip žmonių tarpusavio susvetimėjimas, vartotojiškos vertybės, vartotojiška pasaulėvoka, vartotojiški tarpusavio santykiai, komercija vietoj kultūros, vietoj dvasinių reikalų… Kitaip tariant – juokiausi iš jūsų aprašyto mano paties gyvenimo.
Netiesiogiai, bet problemos kaip tik tokios. Vis dėlto knygoje yra ir silpnesnių vietų. Dabar manau, kad be reikalo palikau įvairių melancholiškų refleksijų, savigraužos, dvasinio nuovargio ženklų. Nenorėčiau, kad knygoje būtų liguistumo pėdsakų, tad jei šios knygos tiražas bus kartojamas, kai ką joje būtinai pataisysiu, pakeisiu. Nes iš tikrųjų esu labai laimingas, turiu puikią šeimą, nuostabią žmoną.
Didžiuma knygoje spausdinamų tekstų – parašyti per metus, kiti – susikaupę iš anksčiau, tačiau sudaryti knygą, leidyklai prašant, turėjau labai sparčiai, nebuvo kada visko nuosekliai ir įdėmiai perskaityti.
Galiu jus patikinti, kad tų jūsų minimų „silpnesnių“ vietų paprastas skaitytojas nepastebės ir depresyvumu jos tikrai neapkaltins. Atvirkščiai – norėjau paklausti, ar nebūgštaujate, kad ta gera gero humoro dozė, įmaišyta į jūsų tekstus, nuo skaitytojo akių paslėps tuos dalykus, kurie visai nejuokingi ir ne dėl humoro rašyti?
Žinoma, kad ne dėl humoro. Kartais rašau iš liūdesio, kartais – apimtas begalinio gyvenimo džiaugsmo ar ūmai suvokęs kokias nors svarbias gyvenimo tiesas… Esminės mano naudojamos stilistinės priemonės – hiperbolė, paradoksas ir groteskas. Jos neretai leidžia aiškiau pamatyti ir pagrindinę mano vieno ar kito kūrinėlio mintį. Juk jeigu ką nors apie žmogaus gyvenimą, moralinę jo kokybę, žmonių tarpusavio santykius pasakyčiau tiesiogiai – nieko tuo nenustebinčiau. Žmonės Lietuvoje yra protingi – galite patys įsitikinti panaršęs feisbuke, – mokyti jų tikrai nereikia, tačiau jau tokia mūsų kasdienybė, kad patys svarbiausi gyvenimo dalykai yra nustumiami į pašalį, užmirštami… Į visa tai ir noriu žmogaus (pirmiausia – savo) dėmesį sugrąžinti, todėl grįžtu prie tų pačių, amžinųjų, klausimų, tačiau mėginu formuluoti juos kitaip – per paradoksą.
Jokių pedagoginių tikslų rašydamas nesiekiau. Rašiau ne todėl, kad norėčiau žmonėms pasakyti ką nors tokio, ko jie dar nežinojo, tačiau kai manyje ima gyventi kažkokia būsena, kažkoks jausmas ar mintis – panūstu būtinai ją išreikšti tam tikra forma, idant galėčiau ta būsena pasidalyti su kitais. Tai man padeda pasijusti bendruomenės dalimi, dalijimasis teikia džiaugsmo… Tai būdas man pačiam neapkiausti, nepasenti dvasiškai.
Kiekvieną kartą leisdamas knygą tarsi širdį atveri viešumai. Bet kai kas nors apsidžiaugia tą knygą suradęs, ūmai pajunti, kad tavo pasaulis yra daug didesnis, nei būtų, jei nebūtumei rašęs, tik sėdėjęs tyloje arba išdidžiai nuo kalno viršukalnės mėginęs kažką mokyti. Tai tarsi krikščioniškas būdas būti su kitais drauge ir dalytis su jais viskuo, ką turi vertingo – ir laimės akimirkomis, ir liūdesiu, tik ne tuo, kuris smukdo, o tuo, kuris apvalo ir taurina.
Vienos mano studentės mama sakė, kad skaitydama šią knygą juokėsi, o paskui suabejojo, kad gal čia verkti reikėtų ją skaitant. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pagyrimas, nes rašau ne dėl tuščio pasilinksminimo.
Na, pravirkdyti tikrai nieko neketinau, bet ir vien juoku tas tekstas neturėtų pasibaigti.
Ar ir gyvenime stengiatės dėvėti humoro akinius, idant pasaulis neatrodytų toks šiurpus?
Be abejo. Man patinka pokštauti, juokauti, patinka, kai šalia esantys žmonės šypsosi… Tačiau saugau save, kad nepavirsčiau tiesiog pokštaujančia beždžione. Nes savatikslis noras šaipytis – dvasios korozijos, destrukcijos požymis. Už noro juokauti, kikenti slypi viso labo malonumo geismas, noras būti patenkintam ir išvengti gyvenimo rūpesčių. Todėl kontroliuoju, kad manasis humoras nebūtų savatikslis, skirtas tik man pačiam pasitenkinti, o šis tas, kas mus visus suartintų, pradžiugintų ir palengvintų mūsų kasdienę būtį.
Labai iškalbingas jūsų knygos tekstas „Sarbievijaus kiemo drakonai“, pasakojantis apie VU Filologijos fakulteto kieme esančio knygyno „Littera“ virsmą komerciniu, kurio darbuotojos jau nebežino egzistuojant tokį kultūros žurnalą „Metai“, o vietoj literatūros klasikos knygyno lentynose ima karaliauti knygos, pavadinimais „Kaip tapti milijardieriumi“, ir į jas panašios… Manau, ši jūsų esė išsamiai nusako visą mūsų Nepriklausomybės laikotarpį?
Liūdna, bet taip. Ir paties knygyno aš, kaip teisingai supratote, nė nemėginu kritikuoti. Jis, ko gero, dirba pelningai, vadinasi, gerai, tačiau aš kalbu ne apie knygyno, o apie paties pasaulio pasikeitimą.
Retsykiais ir slegia, ir erzina supratimas, kad savosiomis studijomis, savaisiais dvasiniais ir intelektiniais ieškojimais tarsi ruošėmės ne tokiai tikrovei, kokios sulaukėme, bet… Mokausi į tai pažvelgti ir pozityviai – juk daug kas ir į gera pasikeitė. Kaip išsiplėtė mokslo galimybės, kiek daug turime knygų, visos jos – prieinamos. Juk anksčiau į tą „Litterą“ eidavome godžiai, į ją vedė nuolat judantis „skruzdžių takas“, kuriuo traukdavo visi išsiilgę literatūros, ieškantys knygų nelyg vandens… Gerų knygų buvo reta, o dabar – rinkis, kurios tik širdis geidžia…
Ir studentai kur kas laisvesni, iniciatyvesni nei buvome mes. Tiesa, per tuos beprotiškus tempus, per tą nūdienos pasaulio skubėjimą jie nespėja subręsti, priversti gyventi paviršutiniškai, nes neturi laiko ties kuo nors kiek ilgėliau apsistoti. Nespėsi – prapulsi. Tačiau vis tiek, kai prisimenu savosios paauglystės skurdą, kompleksus, izoliuotumą – uždarytas provincijoje šalies, kuri uždaryta Sovietų Sąjungoje… Nei užsienio literatūros žinojome, nei kino filmų buvome matę, nei muzikos klausę. Dėl visko buvome persekiojami, už bet ką galėjome būti nubausti. Priespauda, baimės kupina atmosfera.
O dabar ir vaisių pačių egzotiškiausių galime nusipirkti, ir automobilius jau beveik visi turi… Randu ir dvasinių argumentų – kad ir religijos praktika. Mano laikais tikintys jaunuoliai arba slėpdavo nuo bendraamžių savo religinius įsitikinimus, arba tapdavo visuotiniais patyčių objektais. Dabar jaunimo pilnos bažnyčios, savuosius įsitikinimus jaunuoliai oriai gina ir viešumoje, ir intelektiniuose disputuose akademinių seminarų metu… Nesakau, kad šiandien tikėjimas yra visuotinis, tačiau – gerbiamas. O ir girtuoklių šiandien kur kas mažiau nei manosios jaunystės laikais…
Bet juk jūsų knyga fiksuoja pasibaisėtiną mūsų visuomenės vartotojiškumą. Jeigu galimybės būti laimingiems šiandien taip lengvai pasiekiamos, kodėl menkstame dvasiškai?
Taip, visuomenė išties yra tapusi vartotojiška. Net ne prekes – mes jau ir vienas kitą vartojame. Jau netgi santykius kuriame pragmatiškai, svarstydami, kas ir kiek mums gali teikti naudos. Nėra išklausančiųjų, kitas žmogus mums nebeįdomus… O tikro pabuvimo kartu – stokojame.
Tačiau esu įsitikinęs, kad visuomenė greitai vartotojiškumu pasisotins ir atsibus. Perteklius ir daiktų vergovė labai greitai išvargina, ima kelti šleikštulį. Juk jau ir dabar galima pastebėti besiburiančių įvairių judėjimų prieš pirkimo maniją, prieš vartotojiškumą. Žmonės ima ieškoti tegu ir rūstesnio, bet tikro gyvenimo. Galbūt todėl tiek daug užsirašančių savanoriais į kariuomenę arba išvažiuojančių humanitarinei savanorystei į skurstančias pasaulio šalis.
Atkreipėte dėmesį, kad savaitgaliais Vilnius ištuštėja, atsiranda net vietų, kur tilptų automobilį pasistatyti… Kaip jums atrodo, kodėl? Ogi todėl, kad žmonės po truputį vėl ima justi tėviškės trauką – visi važiuoja lankyti savo gimtinių, tėvų, senelių sodybų. O tokių sodybų neturėjusieji – stengiasi susikurti. Ūkininkavimo prasme kaimas Lietuvoje gal ir nyksta, tačiau atsiranda kitas santykis su kaimo gyvenimu – grynai dvasinis, estetinis. Argi tai blogai?
Būtent dėl visų šių priežasčių manau, kad pats gaivalas, gyvybinė mūsų Tautos dvasia yra išlikusi. Ji tik ieško naujų saviraiškos formų.
Perskaitęs jūsų esė apie vaiko mokyklos kieme matytą voverytę ir tėtės – suaugusio žmogaus – emociją, lydinčią tą pasakojimą, pamaniau, kad nūdienos pasaulyje ir aš nuolatos taip jaučiuosi – tarsi iš gyvenimo laukčiau vien smūgių, nemalonumų, nusivylimų… Todėl noriu paklausti, kodėl šiandien dauguma šitaip jaučiamės ir kaip nuo tokių būsenų gydytis?
Ko gero, tikėjimu ir pasitikėjimu. Žmogui yra būtinas vertikalusis matmuo. Ujamo žvėries jauseną, vien blogo tikėjimąsi iš aplinkos lemia mūsų baimė dėl ateities. O kada bijome? Kai manome, kad esame palikti patys sau, todėl privalome išgyventi tik savo jėgomis. Kai manome, kad tik patys tvarkome pasaulį ir savuosius likimus. Neva turime būti stiprūs, neįveikiami, o dažniausiai tokie nesame, todėl gyvename apimti baimės, neurozių, pasaulio vaizdą matome deformuotą, iškreiptą, reaguojame į jį liguistai…
Bijančio žmogaus būsena reiškia, kad tas žmogus – netikintis, nejaučiantis būties šventumo. Todėl vienas šios knygos centrų yra būtent kelias į šventumą, į pasitikėjimą žmonėmis.