„Kelmės krašto“ redaktorė
Įstatymu įteisinus aukų gelbėjimą nuo smurto artimoje aplinkoje, pratrūko ir visu dvoku plačiai pasklido dar vienas mūsų gyvenimo pūlinys.
Jis pasiekė net Strasbūrą, nes viena nuo smurto nukentėjusi lietuvė pasiskundė Žmogaus teisių teismui ir laimėjo bylą prieš Lietuvą, nesugebėjusią jos apginti nuo smurtaujančio vyro.
Nusikaltimų suvestinėse kasdien mirga informacijos apie už plaukų tąsomas sugyventines, antausiais vaišinamas žmonas, stumdomas motinas, mušamus vaikus. Tai vyksta pavienėse trobose. Tačiau taip ryškiai ir garsiai, kad nustelbia padoriųjų namų normalų kasdienį gyvenimą.
Per vieną mėnesį artimos aplinkos smurtautojai nužudė dvi moteris. O įstatymą turėjusi vykdyti ir apsaugoti policija tiesiog leido jas užmušti.
Smurto, priėmus naująjį įstatymą, turbūt nei sumažėjo, nei padaugėjo. Pamenu, esu rašiusi keletą istorijų apie smurtautojus savo namuose kenčiančias moteris. Viena vasaromis su vaikais išeidavo gyventi į mišką, kad nereikėtų kentėti vyro teroro.
Kita gyveno su iš kalėjimo paleistu pavojingu recidyvistu. Ir seniūnija, ir policija žinojo apie šias šeimas. Ekstremaliais atvejais padėdavo. Tačiau niekas iš šalies negalėjo pakeisti tų šeimų gyvenimo būdo. Nes joks įstatymas nenumato priverstinių skyrybų.
Abiem atvejais situacija išsisprendė tik po tragedijos. Kai aukoms iškilo dilema: ar paaukoti savo gyvybę, ar užmušti smurtautoją. Aukos sukaupė visas jėgas ir apsigynė. Deja, prieš Dievą ir savo valią tapo žmogžudėmis.
Bet ar galėjo jas tą minutę apginti policija? Tikriausiai, ne. Nes prie kiekvienos konfliktuojančios šeimos po policininką nestovi.
Nors būtent geriančioms ir besimušančioms šeimoms bene dažniausia tarnauja policija. Į jas, kai aukai perskelia galvą, lekia greitoji pagalba. Daugelis tų šeimų dar gauna ir socialines pašalpas, kad turėtų iš ko gerti, o pragėrę paskutines nervų ląsteles, vaidytis ir muštis.
Ką nuo ko saugo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas? Ar yra bent minimali materialinė bazė šiam įstatymui deramai vykdyti?
Iš tiesų yra daug šeimų, kur nuo smurtaujančio vyro kenčia padori, kantriai savo gyvenimo kryžių nešanti moteris ir vaikai.
Tačiau ar šis įstatymas gali išspręsti jos problemą? Juk smurtautojas, parą ar kelias paras praleidęs areštinėje, paskui dar kelias prasišlaistęs po aludes ar giminaičių namus, vis tiek grįš namo. Ir grįžta neretai dar agresyvesnis. Draugų ir užtarėjų prikurstytas.
Juk nėra jokios smurtautojų perauklėjimo įstaigos. Ir nėra moterų namų, kur būtų galima laikinai apgyvendinti auką. Nėra ir socialinių būstų, kur paskui perkraustytum moterį su vaikais.
Priimame europietiškus įstatymus, tačiau galimybės juos įgyvendinti – tiktai lietuviškos. Tas pats lyg eitume į Vienos pokylį su iš labdaryno pirkta gerokai padėvėta suknele.
Toks įstatymas ir įpareigojimas policijai tėra tik tabletė, tam kartui numalšinanti skausmą, gydanti ligos simptomus, tačiau nepanaikinanti jos priežasties.
O ligos priežastis – ne viena. Jų visa puokštė. Kaskart pasipildanti naujomis priežastimis.
Kai bylą prieš Lietuvą Strasbūre laimėjo smurtą patyrusi moteris, suabejojau, ar valstybė turi atsakyti už tai, kad moteris pasirinko smurtautoją vyrą, sugyventinį, už tai, kad kentė ir pirmąjį, ir dešimtąjį smūgį.
Tačiau priežastis vešėti blogybėms veisia būtent valstybės politika. Žmonės palikti be darbo, o tuo pačiu – ir be atsakomybės. Dar valstybė jiems duoda įrankį paslysti – pašalpą. Pašalpų gavimo dienomis smurto bangos pakyla aukščiausiai.
Asocialiai besielgiantys žmonės visiškai atleidžiami nuo atsakomybės. Socialinės darbuotojos pasirūpina jų vaikais. Nuveža pas gydytojus ir nuperka vaistų. Mokyklos juos nemokamai pamaitina.
Lyg nešvaria mazgote kasdien vis dažniau dangstantis skurdu, kaimas, kuriame smurtas tarpsta, paliekamas be kelių, be šviesos, be autobuso, be bibliotekos ir kultūros namų. Dar išlikusioms bibliotekoms jau nebeužsakomi laikraščiai. Išsilaiko tik parduotuvės su pilstomo alaus aparatais. Vienintelė užeiga. Su sava atmosfera, savom tradicijom.
Tikras ar apsimestinis skurdas perkeliamas ir į miesto įstaigas. Nėra iš ko šildyti muziejaus. Už šilumą neišgali susimokėti mokyklos. Šeimos pešasi nepasidalydamos duonos kąsnio.
Ką ten bekalbėti apie bilietą į koncertą ar spektaklį? Į dažną renginį Kelmės kultūros centre jau nebeišperkamas nė minimalus bilietų kiekis, dėl kurio vertėtų važiuoti atlikėjams. Renginiai neįvyksta.
Neseniai į Kelmę paminėti Sąjūdžio 25-mečio atvykę kultūros veikėjai sakė, jog kultūra turėtų būti persmelkta visa nepriklausomybę atgavusios mūsų šalies atmosfera. Nes ir kultūra, ir politika turėtų reikšti tą patį dalyką – rūpestį šalies likimu. Šalia įstatymų turėtų egzistuoti ir politiko garbės kodeksas.
Deja, ir kultūra, ir garbė iš mūsų gyvenimo išvytos. Kaip iš namų išvejamas koks nors nenaudingas gyvūnas. O būtent jos galėtų būti pagrindinis vaistas, gydantis smurto ir kitų mūsų ligų priežastis.
Atrodo, jog visa mūsų valstybės politika – tik žmonių supriešinimo įrankis. Kai kurie įstatymai tarnauja tik kaip trąša blogybėms vešėti.
Antai Tolerantiško jaunimo asociacija kreipėsi į generalinę prokuratūrą, prašydama iškelti bylą Kovo 11-osios eitynių organizatoriams. Kas tai – liberalų švietimo pasekmė? Ar specialus savos tautos niekinimas? Kodėl tautiškai nusiteikęs jaunimas negali rengti eitynių šalyje, kur neva garantuojama žodžio, nuomonės ir kitokios laisvės? Ar toks kreipimasis nelaikytinas smurtu? O gal tai kolaboravimas svetimų valstybių interesams?
Ar ne todėl, kad kultūringieji ir protingieji vis dar bijo rengti protestus, mitingus, eitynes ir viešai išreikšti savo nuomonę už mus, kaip ir sovietiniais laikais, viską nusprendžia valdžia?
Ar tai nėra savos rūšies smurtas, kai turime vykdyti neprotingus, mūsų interesams priešingus sprendimus?
Internetinio portalo redaktorė Ramutė Bingelienė sako, jog kasdienes valdžios paslaptis ir melą, kuriuo esame maitinami, suprantanti kaip smurtą ir pažeminimą, kaip proto negerbimą.
Sąjūdžio pirmeiviai tvirtina, jog sovietiniais laikais žmonės mažiau bijodavo išrėžti tiesą negu šiandien.
Ar tas tylėjimas – ne kasdien įvairiais kanalais į mus besiskverbiančio smurto pasekmė?
Ar kultūringi, protingi, savo žodžius ir darbus mokantys pasverti žmonės dar turi kokių nors teisių? Ar tik vienintelę teisę – į nužmogėjimą?
Šaltinis: skrastas.lt