Irano režisierius Mohammadas Rasoulofas (g. 1972) pirmą ilgametražį filmą „Saulėlydis“ sukūrė 2002 m. Vėliau pasirodė „Geležinė sala“ (2005) ir „Baltosios pievos“ (2009).
2010 m. menininkas buvo suimtas už kūrybinę veiklą be valdžios leidimo. 2011 m. Jo filmas „Sudie“ (2011) buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ ir apdovanotas už geriausią režisūrą. Toje pačioje programoje pristatytas ir paskutinis režisieriaus filmas „Rankraščiai nedega“ (2013). Tąsyk komisija jį įvertino Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI apdovanojimu. Visi M. Rasoulofo filmai yra uždrausti Irane.
Režisierių kalbina taz.de žurnalistas Andreas Busche.
Po suėmimo sukūrėte du nepaprastai kritiškus filmus – „Sudie“ ir „Rankraščiai nedega“. Ar dar jaučiatės saugus savo šalyje?
Spaudimas didelis. Mano žmona ir dukra 2012 m. išvyko į užsienį ir šiandien gyvena Hamburge. Jei jos būtų likusios Irane, niekada nebūčiau galėjęs sukurti „Rankraščiai nedega“. Blogiausia, ką patyriau vieną mėnesį kalėdamas, buvo tai, kad nieko nežinojau apie savo šeimos likimą. Išėjęs į laisvę, pirmiausia pasirūpinau, kad ateityje ji būtų saugi. Tai vienintelė galimybė tam, kuris nenori pasiduoti.
Kodėl apskritai rizikavote grįžti į savo šalį?
Nenoriu prarasti ryšio su savo kultūra. Be to, manau turintis teisę gyventi Irane. Žinoma, tuo pat metu negaliu užsimerkti prieš tikrovę. Man niekada nebuvo kilusi mintis kurti filmus vien tam, kad publika gerai praleistų laiką. Gyvendamas Irane, jaučiu baimę, bet turiu stoti su ja į akistatą.
Svetimšaliams sunku suvokti, kaip Jūs dar apskritai norite statyti filmus.
Dėl cenzūros Irano režisieriai yra priversti filmuoti daugiausia uždarose patalpose. Vieną dieną man tai atsibodo, norėjau rasti naują kelią. Kaip filmuoti viešumoje ir neužkliūti slaptajai tarnybai? Dėl šios priežasties juostą „Rankraščiai nedega“ paverčiau savitu kelio filmu. Kaime mažesnis pavojus būti susektam negu mieste. Filmavimo darbai už Teherano taip pat truko vos dvi dienas. Scenos, vykstančios uždarose patalpose, filmuotos Hamburge.
Panašu į milžiniškas logistikos sąnaudas.
Būdamas režisieriumi Irane, tampi išradingas. Pavyzdžiui, sceną, kurioje slaptosios tarnybos vyrai stovi priešais rašytojo butą, turėjome nufilmuoti dieną be aktorių. Vėliau mėlyname fone nufilmavome ir įmontavome veikėjus. Saugumo sumetimais nedalyvaudavau visuose filmavimo darbuose. Turėdavau gerai paruošti savo komandą. Be jos niekada nebūčiau pastatęs šio filmo. Tai buvo kova už kiną ir žmonių laisvę. Esu tikras, kad jei slaptoji tarnyba būtų nutvėrusi mus dirbančius, manęs ir komandos lauktų rimtos pasekmės.
Nepaisydamas draudimo dirbti, 2013 m. baigėte filmą ir pristatėte jį Kanuose. Ar įsivaizduojate, kodėl už tai nesulaukėte kitos laisvės atėmimo bausmės?
Pirmiausia privalau pataisyti, kad, priešingai nei mano bičiuliui ir kolegai Jafarui Panahiui, man nebuvo uždrausta dirbti. Man buvo nesuteiktas leidimas. Tai skirtingi dalykai. Vakarų žiniasklaida šiuo klausimu dažnai pateikia neteisingą informaciją. Atsakant į Jūsų klausimą: slaptąją tarnybą sudaro daug frakcijų. Griežto kurso šalininkams nerūpi, kas apie Iraną galvojama užsienyje. Nuosaikiosios jėgos į kritiką reaguoja jautriau. Mano ir Jafaro suėmimas tapo tarptautine sensacija. Slaptoji tarnyba suvokė, kad jos veiksmai buvo klaidingi. Norėdama sušvelninti užsienio kritiką, ji netgi pasiūlė man vykti į Kanus pristatyti „Rankraščiai nedega“. Deja, dėl biurokratinių priežasčių to nepavyko padaryti.
Ar galite papasakoti, kaip Irane funkcionuoja cenzūra?
Tikriausiai tai galima suprasti tik ilgesnį laiką pagyvenus Irane. Gali netrukdomas reikšti savo nuomonę taksi arba kritikuoti politiką. Tačiau vos tavo žodžiai nuskambės filme arba atsidurs laikraštyje, sulauksi problemų. Cenzūra Irane yra dvifazė. Pirmiausiai cenzūros tarnybai pateikiamas scenarijus. Šioje stadijoje dar galima palikti neaiškumų ir nuslėpti svarbią informaciją. Baigtas filmas turi būti vėl pateikiamas cenzūros tarnybai. Ši dažnai pareikalauja režisieriaus iškirpti tam tikras scenas. Cenzūros kriterijai yra labai neaiškūs. Komisijai gali užkliūti net nufilmuotos moters kalbėjimo maniera.
Filme „Rankraščiai nedega“ rašytojas Kianas pasiūlo savo draugui Forouzandehui pačiam cenzūruoti savo knygą. Ar Irane iš tiesų dažna tokia savicenzūros forma?
Irane taip išeinama į pasaulį. Kartais man pačiam būna sunku įsivaizduoti sceną tarp vyro ir moters, nes esu išsiugdęs savybę dar scenarijaus rašymo stadijoje apgalvoti galimus apribojimus. Cenzūra Irane tapo kultūra. Ji lemia tikrą asmenybės susidvejinimą. Viešumoje ir asmeniniame gyvenime atliekami du skirtingi vaidmenys. Apie tai sukasi ir Kiano bei Forouzandeho pokalbis. Kianas pasidavė, Forouzandehas nepraranda vilties. Abu veikėjai tarsi atspindi dvi mano puses.
Ar vyksta mainai tarp disidentų, ar baimė yra pernelyg didelė?
Privačios diskusijos vyksta visą laiką. Tokią Irano intelektualų laikyseną kritikuoju ir savo filme. Režimas peikiamas tik tarp keturių sienų: žmonės susitinka, šiek tiek pasiskundžia, išgeria degtinės, bet viešumoje toliau atlieka savo vaidmenis.
Jūsų filme vaizduojamas ir disidentas, pereinantis į priešingą pusę.
Šis asmuo tikrai egzistuoja. Payamas Fazlinejadas kitados buvo kritiškai rašantis žurnalistas. Prieš kelerius metus jis parašė bestselerį „The Knights of Cultural NATO“, o šiandien dirba režimui pavaldžiame laikraštyje „Keyhan“. Sakiniai, kuriuos filmo veikėjas ištaria disidentui Kasrai, paimti iš jo knygos. Mano filme apstu sąsajų su tikrove. Netgi šalutinė istorija apie berniuką, pasmerkiamą myriop kaip žudynių liudytoją, paremta tikrais įvykiais. Tie, kam šiek tiek pažįstamos viena kitą sekančių intelektualų mirčių priežastys, atpažins šiuos ženklus. Bandau įpinti faktus į pasakojimą, kad jie išvystų dienos šviesą.
„Sudie“ tonas nuosaikus, tuo tarpu „Rankraščiai nedega“ skamba tūžmingai, beveik kovingai. Kas per porą metų, skiriančių šiuos filmus, nutiko Jums?
Išėjęs iš kalėjimo, nenorėjau nieko kito, kaip statyti naują filmą. Cenzoriai mane netgi palaikė, nes norėjo atsikirsti Vakarams. Nepaisant to, tarsi nujausdami, kad vedžioju juos už nosies, atmetė visus mano scenarijaus projektus. „Sudie“ man pavyko pastatyti be cenzūros pritarimo. Filmas padėjo man atsitiesti. Po suėmimo ilgą laiką buvau šokiruotas, kad atsidūriau kalėjime dėl filmo. Pradėjau suvokti, ką gali Irano tarnybos. Kaip atsaką norėjau sukurti filmą apie Irano intelektualų santykį su slaptąja tarnyba. Kuo intensyviau gilinausi į šią temą, tuo man darėsi blogiau. Supratau, kad privalau pastatyti „Rankraščiai nedega“.
Filmo nuotaika primena klasikinį trilerį. Ar intelektualų grupę iš tiesų valdo tokia stipri paranoja?
Prieš porą metų išrinkus Rohanį, padėtis kiek aprimo. Žinoma, nereikia manyti, kad dabar viskas bus geriau. Valstybė visokiais būdais stengiasi pasėti tarp disidentų nepasitikėjimą – kaip antai mano atveju sutrumpindama bausmės laiką. Taip sukeliamas įtarimas, kad žmogus remia valdžią arba su ja bendradarbiauja. Paversti mus vienas kito kritikais – veiksmingiausias valdžios manevras. Nasrin Sotoudeh filme „Teherano taksi“ sako: „Kai grįžti iš kalėjimo, tavo geriausi draugai jau yra tavo priešais.“ Tą patyrė daugelis Irano intelektualų. Po suėmimo žmonės nuo tavęs atsiriboja.
Pagal taz.de parengė Lina Žukauskaitė