LRT.lt
Didžioji dalis mūsų inteligentijos sušaldyta, iššaudyta ir pažeminta Sibire, o mes esame tik želmenys tos inteligentijos, interviu LRT.lt sako kunigas Ričardas Doveika. Jo teigimu, dabar gyvename šešėlių ir melo karalystėje, kai nuomonę apie tiesą pavertėme tiesomis, kurias žūtbūt reikia įtvirtinti. Be to, pasak kunigo, mūsų visuomenė nuolat gąsdinama, o jei drįsti tai kritikuoti – lieki didžiausiu tautos priešu.
„Kunigų seminarijoje niekas statybos dalykų nemokė, to reikėjo išmokti pačiam – iš klaidų, pažįstant rūpestingą darbingą ir nesąžiningą įmonę. Reikėjo pažinti žodžio besilaikantį žmogų ir „maklinėtoją“, kuriam atrodo, kad prisilietė prie kažkokios aukso gyslos, mat jei čia statoma bažnyčia, tai esą nenutrūkstamas lėšų šaltinis“, – interviu LRT.lt sako kunigas R. Doveika, kalbintas prie statomos Šv. Juozapo bažnyčios Pilaitės rajone Vilniuje.
20-metį trunkančią kunigystę šiemet minintis kunigas aprodo statomos bažnyčios patalpas. Lygiai prieš metus šioje dar tik statomoje bažnyčioje Kūčių vakarą įvyko pamaldos, sutraukusius bene 3 tūkst. tikinčiųjų. Į šv. Mišas dar nebaigtuose statyti maldos namuose atvyko tiek Pilaitės rajono gyventojai, tiek kitų rajonų ar miestų tikintieji.
Kunige, praėjusiais metais Kūčių pamaldos vyko kone statybų aikštelėje. Kokios jos bus šiemet, kaip sekasi statyti bažnyčią?
Šiandien esame visiškai pastatę pastatą ir uždengę stogą. Netrukus per artimiausią mėnesį bus pabaigta varpinės statyba – tikiuosi, kad ją papuoš gražus balto metalo kryžius. Taigi pastatas bus praktiškai pabaigtas statyti. Taip pat esame pasirašę sutartį su viena langus gaminančia įmone dėl pagrindinio lango. Norime, kad, įžengus į bažnyčią ir pakėlus galvą aukštyn, lubose matytųsi atsiveriančios šventovės vaizdas. Bažnyčios viduje ateityje turėtų atsirasti 54 metrų ilgio vitražas dangaus tematika. Tikiuosi, kad iki sausio vidurio bus įstiklinta bažnyčia. Tuomet pradėsime vidaus įrangos darbus. Yra įvestas geoterminis šildymas – 28 gręžiniai po 130 metrų. Pavyko išsaugoti visus medžius, esančius aplink bažnyčią, nepažeistas nė vienas medis. Aplinka atrodys taip, kad nebus jokių tvorų, bus įrengtas parkas, fontanas. Tai bus saugi aplinka šeimoms ir taps kultūriniu židiniu visame Pilaitės mikrorajone. Atsiras 120 naujų automobilių stovėjimo vietų.
Šiandien darbų atlikta už 2 mln. eurų, iš jų 1 mln. eurų lėšų yra surinkusi bendruomenė. Lėšų taip pat paskolino arkivyskupija, kad nesustotų darbai. Šiandien statyti šventovę iš aukų, neturint nuolatinio pajamų šaltinio, yra didelis iššūkis, bet kartu ir labai įdomus darbas, nes reikalauja didelio žmonių solidarumo ir supratimo.
Nuolat turi balansuoti tarp kainos ir kokybės. Kartais darbo spartą tenka aukoti dėl kokybės, nes ji – svarbiausia. Yra įmonių, kurios ateina ir žada padaryti pigiau, galvoja, kad labai lengvai gali turėti pinigėlių. Kartais per mėnesį nepavyksta surinkti reikalingų lėšų tiems darbams, kurie palaiko statybų eigą: apsaugai, tvoros ar krano nuomai, kitiems dalykams. Visa tai juk taip pat kainuoja.
Bažnyčią norime „aprengti“ klinkerio plokštėmis. Aplink rajone daug pilkos sovietinės statybos, tik naujoji turi šiokio tokio kolorito, todėl pastatyta bažnyčia šiek tiek atgaivins šią erdvę. Norime, kad vyrautų smėlio spalva, kontrastuojanti su ta pilkuma. Siekiame, kad bažnyčia būtų pastatyta iš tokių medžiagų, kurios reikalautų kuo mažiau priežiūros.
Mecenavimas yra dar tik besiformuojantis dalykas mūsų visuomenėje, indėlis į bendrąjį gėrį dar tik skleidžia savo pirmuosius daigus. Štai verslininkai tuokiasi bažnyčiose, krikštija savo vaikus, ateina į mišias ir kartais tai liūdesys veide atsispindi, tai šypsenėlė veide atsiranda, kai iš verslo atstovų gauni atsakymą: mūsų įmonės įstatuose parašyta, kad negalime remti religinės paskirties projektų. Kiti pareiškia, kad remia gyvūnų organizacijas, paramą jau išdaliję, todėl bažnyčios statybų paremti negali. Kai paklausi, ar negalėtų kaip nors prisidėti, atsako: galime pasiūlyti tik prekių už prieinamą kainą. Tai kartais taip ir atsakai: kai parapija turės pinigų, patys išsirinksime įmonę, kuri kokybiškai ir už priimtiną kainą padarys darbus.
Kada planuojate atverti bažnyčios duris visiems tikintiesiems, baigti statybas?
Statyboms pabaigti mums reikia iki pusantro milijono eurų. Turint šias lėšas bažnyčią galima baigti statyti per artimiausius metus–pusantrų, pradėti čia gyventi religinį gyvenimą. Jei turėtume šias lėšas, kitas Kalėdas ar dar tolimesnes Velykas galėtume švęsti naujoje pašventintoje bažnyčioje.
Tiek daug kalbate apie statybos darbus, atrodo, viską išmanote, pats ir projektavote bažnyčią. Bet ar kunigui reikėtų tuo rūpintis, o gal kažkas kitas turėtų užsiimti statybos darbais?
Kunigų seminarijoje niekas statybos dalykų nemokė, to reikėjo išmokti pačiam – iš klaidų, pažįstant rūpestingą darbingą ir nesąžiningą įmonę. Reikėjo pažinti žodžio besilaikantį žmogų ir maklinėtoją, kuriam atrodo, kad prisilietė prie kažkokios aukso gyslos, mat jei čia statoma bažnyčia, tai esą nenutrūkstamas lėšų šaltinis. Kartais pamatai, kad ne viskas yra tavo rankose, stoja darbai. Pats procesas buvo labai gera mokykla pažinti tokius dalykus. Toks kelias grynina ir dirbančio, ir remiančio žmogaus atsakomybę.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko susitikti su tokiais puikiais architektais, kaip Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, kurie patikėjo ta vizija, ją subrandino. Šiai bažnyčiai, kurios statyboms rūpintis esu paskirtas, ją esu išmąstęs, išsvajojęs, išmeldęs ir išsapnavęs. Ir dabar užsimerkęs galėčiau pasakyti, ką matau kiekviename naujos bažnyčios kampe, įskaitant spalvas, daiktus ir kitus dalykus. Kai įsimyli tą tarnystę ir supranti, kad nepažinta erdvė ar dalykai nėra sąstingio ar apribojimo, bet naujų galimybių ir brandos kelias, daug gali padaryti. Statant bažnyčią gali daug išmokti ir pažinti naujų dalykų.
Taip, nėra lengva atrasti įmonių, kurios darbus padarytų už minimalų pelną ar be jokio pelno, kad tik išmokėtų atlyginimus darbuotojams. Mes net negalime susigrąžinti 21 proc. PVM, kadangi religinės bendruomenės nėra PVM mokėtojai, nesame UAB, negaminame produkcijos.
Kodėl jums tai svarbu? Kalbu apie bažnyčios statybas. Esate kada savęs klausęs, kam jums visa tai?
Penkiolika metų kalbėjau, svajojau. Kai sulauki tokios užduoties, nustoji svajoti, pradedi daryti. Gal kažkam tai ir nepatinka, gal kažkas norėjo, kad ir toliau likčiau neįgaliu svajotoju, mokančiu gražiai pašnekėti. Galbūt dabar tie, kurie tiek daug kritikavo, susigūžė, nes po 15 metų kalbų ir projektų, svarstymų ir pasiūlymų yra padaryta tai, ką dabar mes matome. Iš tiesų dažnai sau kėliau klausimą: kodėl man to reikia? Jūs esate teisus.
Bet jei supranti, kad kunigo tarnystė nėra dėl savęs ir sau, kad būti kunigu nėra privalomas dalykas, tiesiog tai galimybė atrasti gyvenimo būdą būti šiame pasaulyje, kai supranti, kad tavo didesni gebėjimai kurti gyvąją bažnyčią, bendruomenės santykių bažnyčią…
Straipsnio tęsinį skaitykite lrt.lt portale ČIA.