Tiesos.lt toliau publikuoja aktualumo nepraradusius literatūrinius ir eseistinius skaitinius, kurie galėtų paskatinti ir gyvesnius Lietuvos klausimų svarstymus.
Skiltį pradėjome sociologo ir kultūros istoriko Vytauto Kavolio paskaita „Lietuvis kaip revoliucijos žmogus“, skaityta prieš 50 metų ir skirta 1863 ir 1941 metų sukilimams.
Dabar siūlome ištrauką iš 1987–1988 metais Ričardo Gavelio parašyto romano „Jauno žmogaus memuarai“.
– O žmonės?
– Žmonių čia nėra, – atsainiai tarė Uošvis. – Yra minia. Kai kurie mūsiškiai išsigando to naujo sąjūdžio, gal girdėjai – čia prieš savaitę toks pasiskelbė. Skystesni išsigando. O aš tau pasakysiu – tai niekai. Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada nirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum – bemat sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Jis laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir pririši. O tada… svarbiausia, kas įvyksta tada. Gal jis puola graužti grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega, pavargęs ir laimingas. Mes vėl parišim šunį grandine – ir viskas. Kol kas lai dūksta, vartaliojasi po žolę ir skalija orą. Kaip sako vienas kaimynas veteranas: tegul triukšmauja, labai gerai – bus aišku, kuriuos reikia šaudyti. Jis tiesmukas senis, težino vieną vaistą nuo visų ligų – sušaudymą. Manau, to neprireiks.
„Jauno žmogaus memuarai“, 1988 m.