Dabar partijos labai supanašėję savo pažadais. Žmonės mažai į jas bekreipia dėmesio, jiems reikia „gero žmogaus“. Tegu jo ieško kartu su partija.
Pasvarstykime. Turime 70 rinkiminių apylinkių. Leiskime visoms partijoms, kurios tiktai nori, kelti kandidatus kiekvienoje apylinkėje. Laimės du kandidatai surinkę daugiausiai balsų. Taip, per vieną turą bus išrinkta 140 Seimo narių.
Pasirinkimas fantastinis – renkiesi žmogų ir partiją viename. Patį geriausią žmogų! Išnyks atvežtinis „iš centro“ kandidatas. Žmonės išsirinks žinomą savoje apylinkėje žmogų.
Privalumų čia nesuskaičiuosi, o trukumas, berods, vienas. Gali taip atsitikti, jog nebus perrinktas partijos vadas, kuris jau senai ten užsisėdėjęs. Tačiau argi tai trūkumas?
Privalumai
1. Rinkėjas nesuvaržytas, laisvas pasirinkti iš visų ateinančių į Seimą kandidatų.
2. Partijos turės paplušėti, kad parinktų kandidatus į kiekvieną apylinkę. Manau, daug partijų to padaryti daugelyje apylinkių nesugebės.
3. Padidės rinkėjų aktyvumas
4. Sumažės rinkimų išlaidos ir nesusipratimai.
Gali būti, pirmuoju metu [bus] per didelis partijų sąrašas. Tačiau tai ne rinkimų sistemos trūkumas, tai Valstybės bėdos. Tai jau kita tema. Ją reikia tai pat nagrinėti.
Kita vertus, iškėlusi partija savus kandidatus ir nesurinkusi numatyto skaičiaus balsų, gali būti baudžiama, pinigine bauda. Tas sumažintų partijų norus visur bandyti laimę. Norint laimėti, reikia dirbti.