Veidaknygė
Vis labiau kaista diskusija dėl galimų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų. Susiduria du aiškūs požiūriai ir esminiai vertybiniai pasirinkimai.
Vienoje pusėje – realių įvykių įbaugintos Lietuvos šeimos, nenorinčios diržu auklėti savo vaikų, bet norinčios būti išgirstos. Joms baisu kai valstybė pirmai progai pasitaikius – už menkiausią pastabą, nesugebėjimą užtikrinti aukštų pragyvenimo standartų, įvykus menkiausiam nesusipratimui šeimoje ar nepagrįstai paskundus kaimynui – gali atimti jų vaikus ar bent grasinti tai padaryti. Gaila, bet tėvus puola ne tik vaikų paėmimu suinteresuotos organizacijos, bet ir liberali žiniasklaida bei Lietuvos šeimomis nepasitikintys visuomenės atstovai. Prieš sunerimusias šeimas naudojami ne argumentai, bet smerkimo ir niekinimo metodai, dažnai neleidžiant piliečiams net normaliai išdėstyti savo nuomonės.
Kitoje pusėje tie, kurie mano, kad geriau žino, ko reikia mūsų šeimoms. Jie nori primesti savo požiūrį ir sukurti vaikų atiminėjimo sistemą, leidžiančią tam tikroms interesų grupėms iš jos turėti vienokios ar kitokios naudos. Jie siekia sistemos, leidžiančios atimti vaikus už menkiausią nusižengimą, todėl karštligiškai priešinasi bet kokiai smurto apibrėžimo korekcijai. Jie neturi tam jokių rimtesnių teisinių argumentų, todėl renkasi kaltinimo ir etikečių oponentams klijavimo taktika. Jų pusėje visas propagandinis aparatas. Jie nori užtildyti sunerimusius tėvus.
Politikai šioje situacijoje turi rinktis, ar jie nori įsiklausyti į sunerimusių Lietuvos šeimų balsą ar spręsti problemą valdiškai – poįstatyminiais aktais, kurių ydingumas didžia dalimi ir sukėlė pagrįstą žmonių nerimą. Aš nuo pat pradžių pasirinkau būti silpnesniosios, bauginamos šeimos pusėje ir trauktis niekur nesiruošiu, todėl, kad tikiu, jog šis pasirinkimas yra vertybinis ir problema turi būti sprendžiama iš esmės, o ne tiesiog biurokratinėmis priemonėmis.