Lapkričio 16 d. bus minima tarptautinė tolerancijos diena Lietuvos mokyklose. Lietuva yra laikoma krikščioniška šalimi, todėl kyla klausimas, koks yra tolerancijos ir krikščionybės santykis. Ar galime tvirtinti, kad tolerancija yra krikščioniškos kultūros dalis? Neaišku yra ir tai, ar tokios dienos minėjimas ir propagavimas neturi neigiamos įtakos?
Terminas „tolerancija“ nė karto nėra paminėtas Biblijoje. Pagal Vikipediją, tai yra veiksmo, objekto ar asmens, kuris nepatinka ar su kuriuo nesutinkama, priėmimas, kai užuot prieštaravus, pasirenkama taip nedaryti. Pats žodis tolerancija yra lotynų kilmės ir reiškia „ištvėrimą“, „iškentimą“, „kantrybę“. Tačiau ar galima priimti ir suprasti visus ir viską? Jeigu jaunuolį pagautų žmogėdros, ar jis vis dar stengtųsi pastaruosius suprasti ir priimti? Jeigu į šalį įsiveržtų priešas, ar tolerantiškas žmogus vis dar norėtų ginti tėvynę? Juk priešas gali turėti teisėtų reikalavimų ir norėti gero pavergtiesiems? Ir išvis ar gali tolerantiškas žmogus turėti priešų?
Panašu, kad ne. Priešų ir skirtumų anuliavimą mes galime matyti iš toleranciją propaguojančiųjų reakcijos į pabėgėlių krizę Vakarų pasaulyje, Jungtinių tautų organizacijos paruošto migracijos pakto, kurį Lietuvos atstovai greičiausiai tyliai pasirašys, Stambulo konvencijos, kur atsiranda naujos socialinės lyties supratimas, ES lyderių kalbų, kur tautybės išnyksta ir lieka tik europietis. Yra užmerkiamos akys prieš galimas grėsmes ir pradedama gyventi iliuzijų pasaulyje.
Viename iš pirmųjų mitingų prieš nekontroliuojamą migraciją Vilniuje priėjau prie priešininkų būrelio. Viena moteris laikė vaivorykštės spalvų (LGBT) vėliavą ir plakatą su užrašu „Refugees welcome“ (Sveiki atvykę, pabėgėliai). Žinodamas, kad to meto pabėgėliai daugiausia buvo iš islamiškų kraštų, paklausiau, ar ji žino, ką Koranas ir islamas moko apie gėjus. Į tai jos kolega atšovė, kad Koranas moko meilės ir islamas yra taikos religija. Jų problema, kad mokoma yra kitaip ir gėjai pagal tokį mokymą turėtų būti nužudyti. Taigi tolerancijos paveikti žmonės nebesugeba vertinti grėsmės ir dvasiškai apanka.
Kitaip nei tolerancija, krikščionybė nenaikina priešų ir kitoniškumo sąvokos. Ji pakelia santykį su priešu į patį aukščiausią žmogui įmanomą pasiekti lygį – meilės lygį:
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5:43–45).
Iš Kristaus žodžių Naujajame testamente galima suprasti, kad vis dar išlieka priešai, teisieji ir neteisieji, blogi ir geri, avys ir ožiai: vieni einantys į dangų, kiti – į amžinąją ugnį. Taip pat išlieka ir tautos bei sienos.
„Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas“ (Apd. 17:26).
„…Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave…“ (Apr 15:4).
Krikščionybė, mokydama mylėti priešus, nenaikina skirtumų. Vis dar išlieka tautos, ribos ir galimybė rinktis. Tuo pačiu krikščionybė moko nekęsti nuodėmės. Todėl galima mylėti žudiką, bet galima visai nesistengti suprasti jo veiksmų ar jų priimti. Priešingai, tolerancijos apologetai mėgina naikinti bet kokias ribas tarp žmonių ir ideologijų. Dažnai Šventuosiuose raštuose apibrėžta nuodėmė jų yra padaroma pasididžiavimo dalyku. Nepripažindama ribų, tolerancija įgauna totalitarizmo bruožų ir tampa pati netolerantiška.
Medicinoje visiška organizmo tolerancija sukelia mirtį. Tiksliausias tolerancijos atitikmuo yra AIDS liga, kurios paveiktas žmogaus kūnas pradeda toleruoti ligas ir nebegali priešintis išorinei neigiamai įtakai. Dėl šiuo metu išrastų vaistų, mažinančių organizmo toleranciją, užsikrėtęs žmogus gali gyventi daug metų. Jeigu medicininė tolerancija gali lengvai nužudyti žmogų, ar panaši tolerancija taip pat lengvai negalės nužudyti visuomenės, tautos, valstybės?
Išvada, tolerancijos mokymas gali atnešti skaudžių pasekmių ne tik jaunimui, bet ir visai šaliai. Tolerancija nėra krikščioniškos kultūros dalis. Todėl Lietuvai ir kitoms Europos tautoms norint išvengti tikėtinos griūties, reikėtų atsigręžti į savo krikščioniškas šaknis.