„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Nuo vaikystės daugybę kartų girdėtas posakis giliai įsirėžė daugelio Žemaitijos gyventojų atmintyje. Kaip ir kiekvienas posakis, jis turi pradžią ir, tikėtina, pagrindą. Žemaitija, būdama Lietuvos pasienio kraštas, patyrė daugelį negandų, pakilimų ir vėl nuopuolių – skausmingai, bet išliko. Ir įtikėjo savo neįveikiamumu. Ir kai vėl pasklido žinia apie naują bėdą – koronavirusą COVID-19, daugelis sutiko ją tvirtai įsitikinę: kas jau kas, bet žemaitis jį tai tikrai įveiks. Juk marą ir karus išgyvenome!
Bet yra dar ir ekonominė realybė. Paskelbtas Lietuvoje karantinas sustabdė judėjimą, apmirė miesto gatvės, kaimeliai, žmonės vieni į kitus pradėjo žvelgti įtariai. Ekonomika nelyg kraujas gyvame organizme: sustabdysi – mirsi. Tad nori nenori kyla klausimas: nuo ko greičiau mirsime – nuo ligos ar nuo karantino?
Nuo ligos galima pasveikti, bet suluošinti gyvenimai – dėl bankrotų, netekto verslo, nutrūkusių santykių – gali jau ir nebeatsikurti. Gerai, jeigu karantinas truks dvi savaites, bet jeigu tai tęsis keturis mėnesius, metus? Žemaitijos, o kartu ir visos Lietuvos gali ir nebelikti? Ar tik nepadarysim sau galo – patys, savo rankomis?
Tvanas, karai ir maras Žemaitijoje
Žemaitija, o mažesniu mastu – ir visa Lietuva, yra išgyvenusi vieną tragišką laiko tarpsnį, kai vos vos neišnyko. Šis tarpsnis, vadinamasis „tvanas“, prasidėjo nuo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karų su Švedija ir Rusija (1654–1667) ir tęsėsi iki Šiaurės karo (1706–1721). Jo metu kilęs maras (1708–1711), trukęs kone devynetą metų (visai baigėsi 1717 m.), iššienavęs daugybę žmonių: vien Žemaitijoje galėjo išmirti kone pusę visų gyventojų, likusioje Lietuvoje – trečdalis.
Praradimų mastą geriau galima būtų suprasti pažvelgus į atskiro kaimelio pavyzdį. Gražioje Rietavo savivaldybėje yra mažytis Žadvainų kaimelis. 1661 m., pasibaigus tvanui, Žadvainuose buvo 25 sodybų, o 1725 m., po maro, – tik 6 sodybos. Šis mažas kaimelis prarado daugiau negu tris ketvirtadalius gyventojų. Tiek gyventojų turėjo netekti ir likusi Žemaitija. Jeigu ne tas, ko gero, vienas iš tragiškiausių laikotarpių, Lietuvoje dabar galėjo gyventi daugiau negu 10 milijonų gyventojų.
Jau praėjus tam laikotarpiui, apie 1738 m., Žemaitijos parapijose buvo sudaromos Gyvybės knygos, kur surašydavo išgyvenusias šeimas. Ir dabar tose knygose galime atrasti savo protėvius ir giminaičius.Tačiau jeigu tavo pavardė yra nauja toms apylinkėms ir tuose sąrašuose nerandi saviškių, kažin ar suklysi pasidaręs išvadą, kad giminė yra atvykusi. Nėra ko stebėtis, jog ištuštėjus visam kraštui atsikėlė daug šeimų iš kitų vietovių ir kraštų. Tuo pat metu ištuštėjusią kaimyninę Mažąją Lietuvą kolonizavo daugiausia atvykėliai iš tų vokiškųjų žemių, kur karų ir maro pasekmės buvo gerokai švelnesnės, tad palaipsniui ir ten gyvenę lietuvininkai suvokietėjo.
Dabartinė neganda – koronavirusas COVID-19
Patyrę tiek negandų žemaičiai, kitaip nei lietuvininkai, nepražuvo. Nepražuvo ir Lietuva. Negandos į mūsų kraštą ateidavo dažniausiai iš svetur. Ne išimtis yra ir COVID-19. Vis dėlto ar galime praeities marą lyginti su dabartine koronaviruso pandemija?
Iš dalies taip, jeigu turime omenyje paniką, bet ši pandemija tikrai ne maras. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), mirtingumas siekia 3,4 procentai nuo visų COVID-19 susirgimų (plg. ČIA). Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad ne visi ligos atvejai būna suregistruojami ir kad, anot gydytojo M. Gudelio, 90 proc. žmonių išvis persirgs ligos nė nepastebėję (plg. ČIA). Vadinasi, ir mirtingumo procentas gali būti dar mažesnis. Pavyzdžiui, Izraelyje nėra nė vieno mirties atvejo, nors užsikrėtusiųjų COVID-19 virusu šiuo metu yra 433 (plg. ČIA).
Tai reikštų, kad šalys su gera sveikatos apsaugos sistema mirčių skaičių gali sumažinti iki nulio ir pasaulyje tvyranti panika yra stipriai perdėta.
Didžiausia grėsmė, anot minėto gydytojo, yra galimas sveikatos sistemos kolapsas dėl staigaus daugelio žmonių susirgimo vienu metu. Todėl, anot jo, ir reikalingas karantinas – kad žmonės ne iš karto visi kartu susirgtų, ir liga plistų lėtai. Čia galėtų gimti naujas posakis: „Visi sirgsime“.
Jei taip, tuomet iškyla ekonominių, kultūrinių ir kt. pasekmių analizės reikalingumas. Kiek ilgai tokia šalis kaip Lietuva gali užsidaryti karantine, kai yra apribotas ne tik savų gyventojų judėjimas, ekonominė veikla, bet ir ryšiai su kaimyninėmis šalimis.
Karantinas ir pusėtinos priemonės
Deja, neteko girdėti, kad prieš įvedant visoje Lietuvos teritorijoje karantiną kovo 16 d. 00 val. būtų buvusi atlikta kokia studija ar galimų tokio sprendimo pasekmių įvertinimas. Buvo leista gyventojams vykti į maisto, vaistų ir degalų pardavimo vietas, sveikatos priežiūros įstaigas (būtina pagalba) bei darbą. Atvykusius į nurodytas vietas gyventojus pasitiko darbuotojai – be apsauginių kaukių, ne mažiau išsigandę. Ir pati Sveikatos apsaugos ministerija stokoja ar turi nepakankamai tokių priemonių ir nepajėgi jomis aprūpinti net visų savų medicinos įstaigų darbuotojus (plg. ČIA). Akivaizdu ir tai, kad tokiose pardavimų vietose galima sutikti ir neseniai grįžusius iš kitų šalių Lietuvos piliečius, o tarp jų – ir galimai užsikrėtusių COVID-19 asmenų, kurių buvimas karantine priklauso ne nuo visada tinkamo jų sąmoningumo.
Pritrūkęs batono ir pats buvau privertas palikti savo priebėgą ir važiuoti į artimiausią miestelį Žemaitijoje. Pirmojoje parduotuvėje batono nebuvo, o pardavėjos be apsauginių kaukių purškė ir valė dezinfekuojančiu skysčiu lentynas. Antrojoje pasisekė labiau, bet ir toje parduotuvėje pardavėjai neturėjo jokių apsaugos priemonių. Sveiki atvykę į karantiną!
Karantinas ir santykiai tarp valstybių
Dar liūdnesnė situacija dėl karantino susiklostė santykiuose tarp kaimyninių šalių. Lenkija įvedė griežtas priemones uždarydama savo sienas kitų šalių piliečiams, arba vadinamiesiems „svetimšaliams“ (cudzoziemiec).
Baltijos šalių piliečiams tai ypatingai skaudus smūgis, nes Lenkija – didelė tranzitinė šalis. Išimtis dėl įvažiavimo į Lenkiją buvo padaryta Lenkijos piliečių šeimos nariams, lenkų kortą turintiems kitų šalių piliečiams bei prekes vežančiam transportui (pgl. ČIA).
Tad susidarė paradoksali situacija: gyvuliai į Lenkiją įleidžiami, o dauguma Lietuvos piliečių – ne, kai kurie Lietuvos piliečiai tampa lygesni už kitus – išskiriami lenkų kortą turintieji. Ar tai reiškia, kad jie ir išskirtinės sveikatos? Be to, dešimtims tūkstančių Lenkijos piliečių organizuojamas grįžimas namo – daugelis jų grįš iš COVID-19 užkrėstų pasaulių vietovių ir greičiausiai patys platins virusą šalies viduje.
Tokiais savo veiksmais Lenkijos valdantieji nubraukė savo įdirbį dėl regiono lyderystės, jie pakenkė ir Trijų jūrų inciatyvai (žr. ČIA), pasirodė esą nepatikimi partneriai, kuriems stinga paprasčiausio žmogiškumo. Dar blogiau – buvo užtemdytas bendras Abiejų tautų istorijos romantizmas: Žemaitija, 19 a. lenkų rašytojų ir keliautojų vadinta Šventąja Žemaitija (Święta Żmudź) (pgl. ČIA), dabar tapo Lenkijai „Svetima žeme“.
Deja, Lietuvos valdantieji nepasirodė esą išmintingesni už savo lenkų kolegas. Užsidarėme ir mes – latviai ir estai mums tampa svetimieji. Užuot suvieniję jėgas ir pajėgumus ir vėl – nelyg 1940-taisiais – esame vienui vieni atskirai spręsdami tas pačias problemas. Tik šįkart taip apsisprendėme patys, užuot susivokę, jog yra stipresnių dalykų už virusą, kad net ir pandemijos grėsmė gali tapti gerų dalykų pradžia, tarkim, būti stimulu pradėti ne paradinį bendradarbiavimą. Juk ar nebūtų „logiškiau“, kad tame pačiame regione gyvenantys ir sugyvenantys, užuot statę prie vidinių sienų po pasienietį, kartu imtų patruliuoti prie išorinių? O susidarius kritinei situacijai atskirame mieste ar regione, visi kartu imtųsi ją spręsti? Koks patogenas mus jau ištiko, jei net ir latviai mums rodosi nebe „braliukai“?
Baigiamasis žodis
Nelaimes visada lengviau įveikti kartu sujungus bendrus resursus, tad vadovaudamiesi principu „patys sau“ toli nenuriedėsime – tik iki artimiausio krizės griovio ar depresijos bedugnės.
Vargu ar pusėtinos priemonės, o dar blogiau – griežtos, kurioms Lietuva neturi fizinių išteklių, padės sustabdyti virusą. Karantino žala ekonomikai gali būti daug didesnė negu pats virusas – juk ne balanos gadynėje gyvename, kai žmonės patys siūdavosi sau drabužius, augino maistą, kėlėsi bei ėjo miegoti kartu su vištomis.
Jeigu nebus išrasta greitu laiku vakcina ir karantinas tęsis mėnesius, ekonomiką ištiks kolapsas, todėl jau dabar reikalinga rimta analizė ir atitinkami veiksmai – vėliau gali būti per vėlu.
Kitaip vėl dešimtmetį bus sudaromos Seimo komisijos ir nagrinėjama, kas buvo padaryta blogai. Bet liūdniausia, kad viskam pasibaigus gali kilti dar viena emigracijos banga – to sau leisti jau nebegalime. Tad mūsų valdžiai norisi palinkėti išminties ir viltis, kad žemaitis, o ir lietuvis tikrai nepražus.
P.S. Šiandien užsukau į tą pačią mažo miestelio parduotuvę, aplankytą savaitės viduryje, – šįkart mane pasitiko jau po apsauginėmis kaukėmis pasislėpusios pardavėjos. Per radiją iš Sveikatos apsaugos ministro pasigirdo žinia apie užsakytą milžinišką partiją respiratorių. Vilties daugėja…
