Alfa.lt
1988 m. buvo gausių ir įvairių protesto mitingų bei vienpartinės spaudos monopolio praradimo metai. Viena aktyviausių organizacijų buvo vos ne iš pogrindžio išėjusi Lietuvos laisvės lyga, tačiau pradėjo reikštis ir kitos atsikūrusios ar naujai susikūrusios organizacijos – Lietuvos demokratų partija (LDP), Lietuvos Helsinkio grupė ir kitos, kurios buvo akylai stebimos KGB.
Pirma dalis: KGB „pasakaitės“
Versdavo į rusų kalbą
LDP, atsikūrusi 1988–1989 m. ir tapusi pirma alternatyvia partija komunistams, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Vasario 16“, vėliau – biuletenį „Tribūna“. Logiška, kad lietuvių kalba, kurios nemenka dalis KGB veikėjų aiškiai nei mokėjo, nei suprato, tad visi minėtų leidinių numeriai buvo nuosekliai verčiami į rusų kalbą. Darbas nebuvo iš paprastųjų – vienas kagėbėšnikas ranka surašydavo vertimą, kitas spausdinimo mašinėle tą vertimą perspausdindavo. Bylą, kuri vadinasi „Lietuvos demokratų partijos dokumentų rinkinys“, sudaro veik trys šimtai puslapių. Tai –kūrybingo KGB „vertimų biuro“ darbo vaisius.
Savo turiniu demokratų spauda neišskyrė nuo anuo metu vyravusių temų – Molotovo–Ribbentropo pakto, sovietinės okupacijos, Stalino ir Hitlerio niekšiškų darbų vertinimo.
Tačiau šioje spaudoje galima rasti ir perliukų, kurie netiesiogiai galėtų sietis su dabartimi. Pavyzdžiui, „Vasario 16-osios“ ketvirtajame numeryje spausdinamas LDP steigėjo, dabartinio ambasadoriaus Ukrainoje Petro Vaitiekūno atsakymas tuometiniam Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui (anuo metu a.a. Brazauskas dar nenaudojo antrojo – Mykolo – vardo – aut. past.).
Kadangi LDP buvo pirmoji alternatyvi komunistams partija, tai P. Vaitiekūnas, atsakydamas į A. Brazausko pareikštą kritiką, tvirtina, kad demokratai gali bendradarbiauti ir bendradarbiaus su komunistais. „Reikia pabrėžti, kad su daugeliu iš jų (komunistų – aut. past.) mes randame bendrą kalbą. Apgailestaujame, kad gerbiamas A. Brazauskas kalba mažesniosios dalies vardu, – rašo P. Vaitiekūnas. – Antra, LDP nekviečia Lietuvos piliečių nei į ginkluotą kovą, nei į sukilimą, nei į streikus. Mes esame tik už viešus, demokratinius ir konstitucinius veiklos metodus. Todėl kyla klausimas: kas Lietuvoje grasina „karinės padėties įvedimu XX amžiaus pabaigoje“, kas grasina Karabacho likimu? Tikrai ne LDP!“ (F. K-1, Ap. 46, B. 1952).
Ano meto Lietuvos komunistams regėjosi, kad daugpartinės politinės sistemos užuomazgos, vienpartinės komunistinės spaudos monopolio praradimas gali tapti pragaištingų vidaus konfliktų priežastimi.
Apie „emigraciją“
Trumposios žinios, kaip dabar sakytume, iš vieno „Vasario 16-osios“ numerio. 1989 m. žinomas disidentas Algimantas Andreika pranešė, kad viešai atsisako okupacinės sovietinės pilietybės. Saugumo organai pasiūlė jam nedrumsti vandens ir emigruoti, tačiau nuo šio pasiūlymo A. Andreika kategoriškai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad laukia Lietuvos Respublikos paso, kurį jam turi atsiųsti iš Vašingtono.
Reikėtų paaiškinti, kad vadinamuosius smetoninius pasus, kuriuos pripažindavo daugelis demokratinių Vakarų valstybių, visą sovietinės okupacijos laikotarpį išduodavo Lietuvos ambasada JAV, kuriai vadovavo Stasys Lozoraitis.
Laisvė be kovos – ne laisvė
1989 m. sausį Kalnų parke vykusio mitingo, kuriame buvo smerkiami Molotovo–Ribbentropo suokalbio padariniai, LDP narys P. Vaitiekūnas su liūdesiu kalbėjo, kad slaptuosius šio suokalbio protokolus pripažins egzistavus ir Maskva. Ir kas gi tame atrodytų blogo?
„Gerieji dėdės iš CK iškėlė vėliavą (trispalvę – aut. past.), atidavė Katedrą, leido Sąjūdį, leido giedoti himną. Paruošta jums ir artimiausių dienų dovana – Vasario 16-oji. Ši diena bus paskelbta vyriausybine švente. Draugas Šepetys (Lionginas Šepetys – LKP CK sekretorius, atsakingas už ideologiją – aut. past.) vadovaus paradui! Vadovaus paradui ir atidengs memorialinę lentą ant „Naručio“ viešbučio! Gana! Sustokime! Paklauskime savo brolio, kam visos šitos dovanos, koks viso to tikslas? Ar mes, džiaugdamiesi detalėmis, fragmentais, dar atsimename tikslą? Juk mes viską gavome be kovos, be aukos. O mūsų tikslas aiškus – laisvė Lietuvai ir suvereni Respublika“, – tvirtino P. Vaitiekūnas.
Jo manymu, reikėtų per daug nedžiūgauti dėl grąžinamų nepriklausomos Lietuvos atributų, o akcentuoti Lietuvos okupacijos ir aneksijos faktus. Bei siekti, kad aneksijos padariniai būtų panaikinti. „Aneksija, gadinanti visą istorijos reikalą, kaip dėmė viso pasaulio akyse, tai stabdis Rytų ir Vakarų bendradarbiavime“, – geopolitinius sovietinės agresijos padarinius apibūdino P. Vaitiekūnas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
