Alfa.lt
Sovietinė KGB buvo viena stipriausių ir žiauriausių iš specialiųjų tarnybų pasaulyje. Vienas jos išskirtinumas – kova prieš „savus“ piliečius. Sovietų okupuotoje Lietuvoje niekada nenutrūko vienoks ar kitoks pasipriešinimas okupantui. Pradedant partizanais, baigiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bei kitų pogrindinių leidinių leidėjais. Tačiau, net prasidėjus garsiajai Michailo Gorbačiovo „perestroikai“, Baltijos šalyse susikūrus suverenitetą remiantiems sąjūdžiams ir frontams, KGB nenuleido akių nuo santykinai santūrių pilietines iniciatyvas skatinusių sambūrių. Naujienų portalas Alfa.lt siūlo straipsnių ciklą, kuriuose atskleidžiama KGB veiklos dar neaprašyti atvejai.
Laiškas Sąjūdžiui
KGB 5 tarnyba, užsiėmusi ideologine kontržvalgyba, kova su sovietinio režimo kritikais, antisovietinio pasipriešinimo organizacijomis, kitomis antisovietinės veiklos apraiškomis, 1988 m. rudenį perima vieną laišką, kurį anonimas siunčia Sąjūdžio prezidiumui. Jame Sąjūdžio vadovai raginami susitelkti ir pakeisti LKP CK (Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto – aut. past.) biuro narius, kurie „yra stabdys Lietuvos persitvarkymui“.
Argumentai ir motyvai yra svarūs. „Visų pirma, tai pasakytina apie R. Songailą (Ringaudas Songaila –1987 m. gruodžio 1 d.–1988 m. spalio 20 d. – LKP CK 1-asis sekretorius, faktinis Lietuvos SSR vadovas – aut. past.). Prieš 10–15 metų, kai buvo LKP CK sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį, tai važinėdavo po kolūkius, kur pirmininkėmis būdavo biustingos pirmininkės, kurios mokėdavo pirtelėse gerai priimti, duodavo daug išmaukti šnapso ir pan. Vienu žodžiu, kad turime valdžioje degeneratą, tikusį dirbti anais stagnacijos laikais“, – demaskuoja aukštą partinį bonzą anoniminio laiško autorius.
Toliau jis tęsia: „L. Šepetys (Lionginas Šepetys buvo LKP CK sekretorius, atsakingas už ideologiją ir kultūrą – aut. past.), nors ir eruditas (nepalyginti su tuo „Alioša“ Songaila), tačiau yra bailys ir prisitaikėlis. Ko gero, vienintelis razumnas yra Brazauskas (Algirdas Mykolas Brazauskas 1988 m. perėmė vadovavimą Komunistų partijai iš R. Songailos – aut. past.). Kaip sakoma: ir prie tonciaus, ir prie rožančiaus… O Mitkinas (Nikolajus Mitkinas 1986–1988 m. buvo LKP CK II sekretoriumi. Šiais buvo Maskvos skiriami prievaizdai, kad tautiniai komunistai nenukryptų nuo teisingos partijos linijos – aut. past.), tai bezdalų maišas (tik veltui ėda kaip ir kiti biuro nariai maistą) ir smardina orą, karts nuo karto kokiam susirinkime išdygsta, kad niekas neužmirštų, kad toks asaba egzistuoja.“ (Citatos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) fondų, F. K-1, Ap. 46, B. 1746).
Anonimas savo laiške pateikia ir tiems laikams pakankamai pikantiškų užuominų. Pavyzdžiui, apie tai, kad Molėtų rajono komunistų vadovė Blaževičiūtė yra palaikoma R. Songailos. „Jis ją pastatė Molėtuose į pirmąsias sekretores. Nugalėjo jos biustas ir kitos dalys, taip pat jos „neskupumas“, – tikina anoniminio laiško autorius.
Akivaizdu, kad Sąjūdis šio laiško negavo. Jis saugiai nusėdo KGB stalčiuose.
Magnetofonų gausa
1988 m. buvo ir Lietuvos laisvės lygos (LLL) politinio aktyvumo ir pakilimo metai. LYA saugoma atskira byla apie šios organizacijos, dažnai oponavusios Sąjūdžiui, tų metų lapkričio 26 d. organizuotą protesto mitingą prieš TSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymo įstatymą.
LLL, o konkrečiau jos lyderis Antanas Terleckas, teigė, kad Lietuvos atstovai neturėtų dalyvauti TSRS Liaudies deputatų suvažiavimuose, nes tai okupacinės Sovietų Sąjungos atstovaujamasis organas. A. Terleckas ilgokoje savo kalboje apžvelgė tiek bailią Antano Merkio, įsileidusio sovietų kariuomenės įgulas į Lietuvą prieš Antrąjį pasaulinį karą, vyriausybę, tiek parsidavėlius komunistus Antaną Sniečkų bei Justą Paleckį.
Disidentas Algimantas Andreika visai neretoriškai klausė: „Ko tarybinės Lietuvos delegatai važiuoja į Maskvą? Turime pagrindo bijotis, kad jie, kaip ir 1940-aisiais, neparvežtų saulės. Gal šį kartą ne Stalino, bet labai panašią. LLL kviečia boikotuoti TSRS Liaudies suvažiavimą ir nevykti į Maskvą. Didžiarusiškajame chore jūsų balsas bus ne kas kita, kaip tik gailus cyptelėjimas. Tad turėkite bent vyriškumo atsisakyti turistinės kelionės į Maskvą. Tegu „Lietuvą“ atstovauja Maskvos paskirtiniai.“
Ilga, veik 50 puslapių KGB ataskaita apie mitingą ne tiek įdomi, kiek savanoriškų bildukų pranešimai apie tą patį mitingą. Pavyzdžiui, pilietė R. Ridikienė keliuose lapuose surašė trumpesnę mitingo santrauką. „Visą mitingo eigą, kaip ir daugelis jo dalyvių, įrašiau į japonišką portatyvinį diktofoną. Kadangi skaitau, kad tai nesiderina su Sąjūdžio programa, kurį palaikau ir materialiai remiu, perduodu juostas, bet pasinaudojus prašau man jas grąžinti.“ (F.K-1, Ap. 46, B. 1944).
Tokių diktofonų savininkų – sunku pasakyti, ar jie buvę savanoriai, ar KGB užverbuoti, – būta ir daugiau. Įvairiuose Lietuvos miestuose, įvairių socialinių sluoksnių, profesijų ir net tautybių. Bildukai buvo ir moksleiviai, ir studentai, ir įvairių specialybių bei amžiaus vyresnio amžiaus piliečiai. Ir lietuviai, ir rusai. Juokingiausia tai, kad visi kaip vienas savo ataskaitose prašydavo grąžinti įrašų juosteles. KGB ataskaitose apie tai, ar prašymai buvo įvykdyti, – nė žodžio.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
