Rimantas Varnauskas. Saugumietiškas viralas

Alfa.lt

Jungtinėse Valstijose teko pažinti ir bendrauti su lietuvių kilmės armijos pulkininku, kuris dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“. Neslėpdamas smalsumo teiravausi, kaip ten buvo, tikėdamasis tikro, realistiško, o ne holivudinio pasakojimo apie šią karinę operaciją. Pulkininkas tvirtino, kad jo pagrindinė misija buvo virti kavą generolui Normanui Schwarzkopfui, taigi apie mūšius neturįs ką papasakoti. Generolams kavą virė pulkininkai, šiems – majorai ir t. t. Net minties nebuvo šiuo pavyzdžiu pašiepti mūsų sąjungininkės amerikiečių kariuomenės įpročių, atvirkščiai – parodyti, koks svarbus vadovams yra jų štabas, artimiausia padėjėjų aplinka.

Darbo partijos įkūrėjas VU (tokia abreviatūra figūruoja šios partijos baudžiamojoje byloje, ir teatleidžia generolas už tokį sugretinimą) yra sakęs, kad ši politinė organizacija turi tiek kandidatų į ministrus beigi kitus politinius postus, kad vienas kitas prezidentės filtro neperėjęs kandidatas nesukelia didesnių problemų. Ir jis nemelavo, kalbėdamas apie ministrus. O ką jau čia bekalbėti apie įvairiaplaukius politinio pasitikėjimo perėjūnus. Jų nors vežimu vežk.

Tad kai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė prarado (nemokamų Druskininkų pirčių ir masažų salonų skandalas) ar ne generolo statuso buvusį Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių Žimantą Pacevičių, užėmusį sekretoriato vadovo postą, buvo smalsu, koks dar triušis bus ištrauktas iš cilindro. Ir naujasis pasirinkimas nelabai nustebino.

Žiniasklaidininkai, domėjęsi Valstybės saugumo departamento (VSD) reikalais, mirs neužmirš buvusio Vilniaus apygardos ir Konstitucijos pagrindų apsaugos (arba 9-osios) valdybos viršininko Ričardo Rupkaus giedro ir rūpestingo žvilgsnio.

Po šio paskyrimo jau buvo prisiminti šio buvusio aukšto rango saugumiečio, turėjusio Švonderio pravardę (M. Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ antiherojus), nuopelnai Lietuvos Respublikai – bandymai papirkinėti žurnalistus, kad šie kompromituotų politikus, kurie ėmėsi narstyti pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes, išsiuntinėti cirkuliarai pavaldiniams rinkti „kompromatus“ ir prieš savivaldybių lygio politikus. Nors būta ir ganėtinai kurioziškų bei prieštaringų pavedimų. Pavyzdžiui, 9-osios valdybos berniokai ir mergiotės buvo ganėtinai plačiai slapčia įsitraukę į kontroversiškų, politiškai Lietuvos Respublikai (galimai) nelojalių organizacijų veiklą, jų analitinės ataskaitos sudarydavo didžiumą šalies vadovybei teikiamų pažymų dalį. Vos ne kiekvienas potencialiai nedraugiškas krustelėjimas būdavo fiksuojamas ar užkardomas. Jau į savo karjeros VSD pabaigą R. Rupkus dar likusiems 9-osios valdybos operatyvininkams nurodė baigti žaidimus su politika ir dėmesį sutelkti į lošimų salonus, būrėjas ir kitokius paralelinio pasaulio reiškinius. Iš valdybos liko pavadinimas. Viršininkas iškilmingai išlydėtas į atsargą.

Po V. Pociūno žūties, 2006–2007 m. vykstant parlamentiniam VSD veiklos tyrimui, buvo plačiai diegiama nuomonė, kad dešinieji politikai, „besiknaisiodami po kaulus“ (buvusio VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus nukalta formuluotė), iki pamatų sugriovė VSD, kuris iki šiol neatstatytas kaip nepabaigtas naujas rūmas Pilaitėje. Nėra tai visiška tiesa. Niekas taip pamatų neišklibino kaip pati organizacija, vadovauta KGB rezervisto Arvydo Pociaus ir klusnių vykdytojų kaip R. Rupkus, iš vidaus. Beje, gėdos, neatsiprašius V. Pociūno artimųjų dėl vykdytos prieš žuvusįjį šmeižto kampanijos, VSD nenusiplovė iki šiol.

Tarp kitko, žodžio KONS-TI-TU-CI-JA negebančios taisyklingai ištarti Seimo pirmininkės noras pašonėje turėti aukšto rango išeivius iš specialiųjų tarnybų yra logiškas ir visiškai suprantamas bei pagrįstas. Šie ekspareigūnai iš buvusių darboviečių išsinešė vieną svarbiausių ir baisiausių visų laikų ginklą – informaciją. Jei ne portfeliuose ar aplankuose, tai bent galvose.

Vienas buvęs VSD vadovas po to, kai iš departamento buvo išmesti ar patys išėjo didelis būrys patyrusių pareigūnų, labai taikliai replikavo, kad tai buvo „nesusipratę idiotai, galvojantys, kad jie tarnauja Lietuvos Respublikai, o ne vadovybei“.

Gal tai ir netiesa (norėtųsi klysti), bet ši formuluotė kaip niekada tinka ir naujajam Seimo pirmininkės sekretoriato vadovui, turinčiam ilgametę tokios tarnystės patirtį. Ir ne tik jam, deja. Smulkaus šantažo, mojavimosi neaiškios kilmės operatyvinėmis pažymomis tradicija vis labiau įsigali (o jau antra kadencija) ir šalies vadovės darbotvarkėje.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top