Kol mūsų nepriklausomi portalai rengiasi atremti naujas informacines atakas, matuoja „papų dydžius“, kovoja su šmėklomis ir kitomis blogybėmis, kiti, priklausomi, portalai rašo, kad Azerbaidžanas pareiškė, jog taikus diplomatinis sprendimas dėl Karabacho konflikto neegzistuoja, lieka tik „karinis problemos sprendimo būdas“. Turkija pareiškė, kad „karinis problemos sprendimo būdas“ yra pats teisingiausias problemos sprendimo būdas, ir išreiškė tvirtą paramą tokiam Azerbaidžano sprendimo būdui.
Karabacho karas beveik iš karto perėmė iki kaulo gilumos pažįstamų karo atspalvių bruožus, kai kiekviena iš kariaujančių pusių pateikia absurdiškus skaičius apie milžiniškus priešiškos pusės patirtus nuostolius ir nežymius, praktiškai bereikšmius savo nuostolius, kurių net nelabai ir pavadinsi nuostoliais.
Štai Karabachas praneša, kad Azerbaidžano pusė jau prarado per 200 kariškių, o Karabacho pusė prarado tik apie 10–12 kariškių. Azerbaidžano pusė praneša panašiai, tik atvirkščiai. Apibendrinant galima teigti, kad galimai praradimai siekia apie 50 karių iš vienos pusės, tiek pat ir iš kitos pusės žuvusiais, ir maždaug po 100–150 lengvai ir sunkiai suluošintų. Kiek nukentėjo civilių, lieka neaišku.
Kol kas nė viena pusė nepasirengusi nutraukti ugnies (BNS praneša, jog Azerbaidžanas sekmadienį paskelbė apie „vienašališką“ ugnies nutraukimą po įnirtingų susirėmimų su Armėnijos pajėgomis ginčijamame Kalnų Karabacho regione, tačiau pagrasino smogti atgal, jei jo pajėgos bus užpultos – Tiesos.lt red. past.). Matyt, kiekvienai iš kariaujančių pusių šis karas yra labai svarbus – jei ne kaip tikslas, tai kaip procesas. Kaip ten bebūtų, bet karui visada galima nurašyti vidines nesėkmingos politikos problemas, korupciją, skurdą, bedarbystę ir t.t. Karas taip pat puiki proga vardan švento reikalo suvienyti tautą aplink valdantį elitą, o kariškiams – įrodyti savo nepakeičiamą reikalingumą. Tai dar puiki proga kariškiams pasakyti, kad dabar tautai nedelsiant būtina didinti išlaidas karinei pramonei, karinėms pajėgoms, jų išlaikymui, aprūpinimui, juk kariuomenė – tai tautos viltis ir gynėja, todėl visiems nedelsiant pinigines ant stalo.
Dabar, pagal visus dėsnius, atsiras medijų resursų, kurie iki metro tikslumo pateiks įvairiomis spalvomis nuspalvintas esamas fronto linijas, pateiks divizijų išdėstymus ir jų skaitlingumus ir prasidės savotiškas virtualus WEB 3D žaidimas kareivėliais. Savaime suprantama, atsiras karo srities specialistų-lopatologų, šio konflikto eigos ir priežasčių įvairiausių žinovų. TV medijose prasidės „tok-šou“ laidos apie šio karo eigą, džiaugsminga publika pasiskirstys į skirtingas stovyklas – kas už prorusišką Karabachą, kas už proamerikietišką Azerbaidžaną. Žiniasklaidos straipsniuose bei socialiniuose tinkluose prasidės jų tarpusavio komentarų lygio 3D formato karai. Karo eiga Sirijoje po truputį užsimirš, kaip ir terorizmo grėsmė visam civilizuotam pasauliui. Juk apie karo veiksmus Donbase jau ir taip seniai visi pamiršo, nors vidutinio intensyvumo karo veiksmai ten dar vyksta, bet juk tai jau neįdomu – ten kaip ir viskas aišku. Publikai reikia kažko naujo ir štai – naujo karo eiga – nauja tema.
Priblokštas naujų karo eigos naujienų ir ekspertų-lopatologų pranešimų, komentarų ir interpretacijų, elektoratas gaus naujų adrenalino ir tarpusavio neapykantos dozių. Kitaip sakant, elektoratas, alpstantis nuo virtualių WEB D3 formato žaidimų, gaus naują hibridinio, dar vadinamo nekonvencinio karu, virtualų informacinį žaidimą. Visi bus laimingi, patenkinti, vienu žodžiu – viskas puikiai pažįstama iki kaulų gilumos ir kaip visada – nieko naujo.
Kaip rodo praktika, pusiniai (nei jums, nei mums, nei kitiems) neryžtingi sprendimai pagal taikaus sureguliavimo planus, su visų suinteresuotų ir konflikte dalyvaujančių šalių sutikimais nenutraukia konflikto ir neišsprendžia problemų. Pusiniai sprendimai istorijoje niekada nedavė galutinių pozityvių taikių rezultatų, tad aš manau, kad nieko neišeis ir čia – bus kaip su Minskas 2 susitarimais ar prasidėjusiu taikos procesu Sirijoje. Tą patį mes matome ir Karabache. Tie à la taikos susitarimai – tai konflikto laikinas užšaldymas ir pasirengimas naujam konflikto etapui, galimai – kitame formate.
Istorija žino tik vieną veiksmingą tarpvalstybinių konfliktų spendimo būdą, kai panaudojamas išorės spaudimas – ar politinis, ar karinis intervencinis, bet tai turi būti vienos iš kariaujančių pusių ar abiejų pusių besąlygiška kapituliacija ir konfliktų pusių visiška ar dalinė demilitarizacija, po kurios nugalėtojai ar išorės žaidėjai, – čia kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, – primeta naują tvarką, valią ir taisykles, kurias kapituliavusi pusė besąlygiškai priima ir sutinka vykdyti.
Visi kiti metodai ir būdai tik prigesina kuriam laikui konfliktą ir palieka jį rusenti, o tai reiškia, kad kai tik atsiranda kokios nors konflikto pratęsimu suinteresuotos išorės jėgos, jis vėl naujai pereina į karštąją fazę ir karai tęsiasi.