Žurnalistas, kurio šališkumas, ergo, ir neprofesionalumas yra tapęs keliolikos minučių savotišku (savi)sklaidos eteryje „žanru“, susizgribo – tyla ne visada gera byla, ypač kai pats taip mėgsti prisistatyti „tiriamosios žurnalistikos“ atstovu ir reikalauti viešumo, skaidrumo, teisėtumo ir kitokių demokratinių gėrybių.
Ir paviešino… Laidos „Dėmesio centre“ sąmatą – komercinę paslaptį, skaidrią it ašarą. Kiek yra vertas jo triūsas nacionalinio intereso labui, ir tik vienoje iš laidų, E. Jakilaitis pasipasakojo su niekuo nederinęs – savo veidaknygės paskyroje. Tačiau net ir tokia proga jis nesusilaiko ir politkorektiškai padejuoja, kaip jam buvę sunku apsispręsti, kurią demokratinę vertybę rinktis: ir toliau kurti teisinę valstybę, kurios kaip nėra, taip nėra, nors tiek daug dėl jos jau pasiaukota, ar vis dėlto gelbėti savo įvaizdį ir suteikti auditorijai tam tikrą „žinojimą“… ir čia pat tylomis nuleisti išties skandalingą „televizinio“ stalo nuomą [„viename tekste“ tokia rūpesčių paletė ima atrodyti lyg anekdotas iš serijos „Kaip gydantis tualetiniu popieriumi užsimanyti tapti dar ir prezidentu…“].
Tačiau visiškai akivaizdu ir tai, jog svarbiausi dalykai nutylėti: jei samdyti būtent šį žurnalistą, jau seniai virtusį nuomonės formuotoju ir prodiuseriu, ir sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas būtent tokios nekokybės laidai rengti ir vesti atitinka… visuomenės interesą, kas yra tie, kurie būtent TAIP supranta šios visuomenės ir valstybės interesus ir turi įtakos metų metus būtent TAIP į juos atsiliepti?
Ir KAS toliau? Ir vėl visi tiesiog apsimesime, jog NIEKO NEĮVYKO?
