Rimtautė Kutavičienė, medikė ir aktyvi savo bendruomenės narė, ryžosi dalyvauti Vilniaus savivaldos rinkimuose kartu su Lietuvos Sąrašu. Pilietinis Tiesos.lt portalas siūlo skaitytojams R. Kutavičienės pasakojimą apie vienos Vilniaus bendruomenės nelengvas pastangas atkurti sostinėje miestiečių savivaldą.
Priminsime, kad Lietuvos Sąrašo rinkimų programoje teigiama: „investiciniai projektai bus aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis: bendruomenių ir seniūnijų deleguoti atstovai dalyvaus sudarant investicinių projektų ir viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, turės teisę stebėti investicinių projektų įgyvendinimo procesą“.
Aš nežinojau, kas yra savivalda, bet jos trūkumą pajutau 2008 metais. Turėjau daug laiko, nes auginau dukrą, stebėjau savo „kaimelio“ gyvenimą. Rytais, matydama skubančius mažuosius su didelėmis kuprinėmis sustojimo link, vis jaudinausi – kelias be kelkraščio, nesaugus, ypač tamsiu paros metu, dar reikia pereiti į kitą kelio pusę, kur toks intensyvus judėjimas. O visai šalia mano namų stovi uždaryta pradinukų mokyklėlė.
Tą mokyklą buvo baigę daugelis tos vietovės gyventojų, pažinojau ir joje dirbusią mokytoją. Vis pagalvodavau: kaip būtų smagu, jei čia veiktų darželis, mokyklėlė, būreliai, vasarą – stovyklėlės vaikams. Būtų saugu ir ramu vaikams bei jų tėvams. Galų gale ir pačiam miestui apsimokėtų – vežiodami vaikus iš vieno miesto galo į kitą tėvai sudaro spūstis, praranda daug laiko, vadinasi, tai būtų ir ekonomiška. Atrodė, būtų galima įkurti ir senelių globos namus, besikuriančios bendruomenės aktyvaus laisvalaikio centrą…
Nuo tokių minčių, nuo kalbų su kitais kaimynais viskas ir prasidėjo. Su keliais bendraminčiais surinkome parašus žmonių, auginančių mažamečius. Pati nustebau, kiek jų buvo daug, ir 2008 m. kreipėmės į Socialinių reikalų departamento direktorių, vėliau – į Vilniaus merą. Gavom atsakymą, kad planuojama gauti Europos Sąjungos paramos lėšų čia įkurti reabilitacijos centrą žmonėms, patyrusiems sunkias psichologines traumas. Kol pastatas laukė renovacijos, čia vasarodavo sutrikusio intelekto vaikai iš bendrijos „Viltis“.
Tąkart mūsų iniciatyva tuo ir baigėsi. Tačiau 2013 m. pavasarį visiškai atsitiktinai sužinojome, jog mokyklos vietoje turi atsirasti 18 kotedžų gyvenvietė, pavadinta „Antakalnio smaragdas“, ir jau rezervuojamos vietos… Kokios permainos planuojamos kaimynystėje, supratome išvydę aplink vaikščiojančius matininkus ir panaršę po internetą.
Nereikia nė aiškinti, kaip buvome nustebę ir pasipiktinę: būsimos statybos nederintos nei su besiribojančių sklypų savininkais, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo užsakytas ir detalusis planas, tačiau bendrovės tinklalapyje potencialūs būstų savininkai jau kviečiami mokėti pinigus…
Įsteigę bendruomenę ir pavadinę ją „Karačiūnų giraite“ ryžomės ginti savo interesus: dėl nepagrįstų ketinimų pakeisti sklypo paskirtį iš visuomeninės į komercinę kreipėmės į savivaldybės narius ir į Vilniaus merą ir gavome atsakymą, kad jokie planai kotedžams neužsakyti, miestui esą labai trūksta pinigų, o darželiai yra nerentabilūs, tad savivaldybė nusprendusi skubiai skelbti kitą aukcioną. Mūsų nuostabai, ir antrąjį aukcioną laimėjo tas pats statybos bendrovės direktorius, likus kelioms dienoms iki aukciono įkūręs dar vieną akcinę bendrovę su vos 10 tūkst. litų įstatyminiu kapitalu.
Rankų nenuleidome: siekdami sustabdyti pastato ir žemės sklypo privatizaciją, raštu kreipėmės į daugelį institucijų prašydami ginti viešąjį interesą ir nutraukti sandorį. Juk mažame sklype be vandentiekio ir kanalizacijos pastačius 18 kotedžų gyvenvietė taptų per tankiai gyvenamu, užterštu rajonu, neliktų jokių galimybių įsteigti bendruomenės centrą, pasirūpinti bent jau mažiausiais.
Šiuo metu jau turime atsakymą iš Vilniaus apygardos prokuratūros, kuriame nurodoma, kad privatizavimo sandoris turi būti nutrauktas teisme, nes, kaip paaiškėjo, bendrovė neįvykdė privatizavimo sandorio sąlygų.
Tikimės, kad pastatas bus perduotas bendruomenei, ir pagaliau galėsime kurti savo namus, kur ras vietą ir darželis, ir pradinė mokykla, ir aktyvaus laisvalaikio centras. Dabar, kai supratome, jog susitelkę esame stiprūs, ryžto ir užsidegimo mums tikrai užteks.
Manau, tokios praktikos, kai gyventojai net neinformuojami apie neva visam miestui naudingus investicinius projektus, kai ignoruojami jau susibūrusių bendruomenių interesai, turi būti atsisakyta. Atvirkščiai, kas gali geriau už bendruomenę pasakyti, ko jai reikia, kaip tai būtų galima įgyvendinti skaidriai ir efektyviai.