Rimvydas Laužikas. Apie kiekybinio mąstymo ligą

Veidaknygė

Vienas populiariausių pastarųjų dienų viešosios erdvės klausimų yra „Kiek turi likti universitetų?“. Jis yra simptomas, rodantis mūsų mąstymo ligą (tarsi koks padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje, rodantis uždegimą).

O ta liga – kiekybinis mąstymas.

Manau, kad tai sovietmečio palikimas, kai A. Stachanovas buvo paskelbtas didvyriu, kai penkmečio kiekybinius rodiklius reikėjo vykdyti per 4 metus ir kai geros įstaigos kiekybiniai rodikliai nuolat augo.

Kiekybiniais rodikliais Lietuvoje yra grindžiamas visų sistemų: švietimo, ugdymo, mokslo, kultūros, studijų… veiklos vertinimas. Juk taip kur kas lengviau.

Vyraujant į studijas orientuotai universitetų finansavimo sistemai, laimi tie, kurie pritraukia kuo daugiau studentų; mokslininkas ir jo institucijos mokslo veikla vertinami pagal publikacijų skaičių; publikacijų skaičius lemia institucijos gaunamas doktorantūros vietas; publikacijų skaičiaus reikia siekiant vadovauti projektams, užimti akademines pozicijas; nesurinkęs atitinkamo skaičiaus balų bendrojo lavinimo mokykloje niekaip neįstosi į universitetą ir t.t., ir t.t.

Situaciją blogina tai, kad absoliučiai vyrauja rezultato, o ne formuojamasis vertinimas.

Naujosios Zelandijos Švietimo ministerijos parengtoje medžiagoje abu vertinimo modeliai pateikiami gražiomis sodo metaforomis. Rezultato vertinimas prilyginamas statistikos apie medžių, gėlių ir krūmų prieaugį per atitinkamą laikotarpį surinkimui – tai neturi jokios įtakos šių augalų augimui. Tuo tarpu formuojamasis vertinimas panašus į augalų raidos ir poreikių vertinimą bei su juo susijusią priežiūrą (laistymą, tręšimą) atsižvelgiant į jų poreikius ir neabejotinai turintis poveikį jų augimui.

Kita vertus, visi žinome, kad pirmaujančių šalių ir geriausių universitetų veiklos logika yra visiškai kitokia: mažos studentų grupės, daug individualaus dėmesio ir darbo, dideli studentų savarankiško darbo krūviai, santykinai (lyginant su Lietuva) nedideli dėstytojų auditoriniai krūviai, sukuriantys sąlygas kokybiškai mokslo veiklai, gilūs, sudėtingi, bet aukštos kokybės moksliniai tyrimai, nedaug, bet įspūdingų publikacijų…

Tol, kol nepagysime nuo kiekybinio mąstymo ligos ir nepradėsime mąstyti kokybinėmis kategorijomis, – visos švietimo, ugdymo, mokslo ir studijų reformos pasmerktos.

Ir šis klausimas yra ne vieno ar kito universiteto lygmens.

Dabar Lietuvoje egzistuojanti teisinė, administracinė, finansavimo ir t.t. aplinka yra grįsta radikaliu kiekybiniu mąstymu ir tvirtą kokybinį požiūrį pasirinkęs universitetas yra pasmerktas bankrotui.

Ir dar: kokybinis mąstymas – tai ne kalbėjimas apie mokslo ar studijų kokybę, tai pasaulėžiūros forma ir ja grįsti nacionalinio (ir tik po to institucinio) lygmens sprendimai…