Bernardinai.lt
2009 metais į Europos Parlamentą siuntėme 12 politikų, rinktų Lietuvoje. Galėjome juokauti, kad skaičius labai simboliškas – siunčiame politinius apaštalus. Tiesa, ką dalis jų veikė EP, sunkiai atsakytų net patys. Pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas, vėliau atsisakęs mandato, regis, rūpinosi išskirtinai tuo, kaip išvengti teismo Lietuvoje.
Buvęs Vilniaus meras, dabar EP narys Juozas Imbrasas
Sunku buvo tikėtis, kad Juozas Imbrasas taps veikliu ir puikiai situacijoje susivokiančiu europarlamentaru. Tad nebūtų teisinga sakyti, jog jis nuvylė. Gal net geriau, kad jis buvo vienas iš šimtų europarlamentarų, o ne Vilniaus meras? Jo partijos pirmininkas Rolandas Paksas prieš rinkimus tvirtino, kad ryžtingai kovos už Lietuvos interesus. Be gausios reklamos DELFI portale, jis vargu ar kuo daugiau pasižymėjo. Jo svarbiausia užduotis buvo prasimušti į kandidatus Prezidento rinkimuose. Kol kas jos neįvykdė. Tiesa, teko girdėti, kad Briuselyje R. Paksas įsikūrė gana patogiai. Tik vargu ar to iš jo tikėjosi rinkėjai.
Lenkų rinkimų akcijos vadovas V. Tomaševskis išliko energingas ir EP. Tiesa, jo energija kur kas labiau reiškėsi ne svarstant visai Europai svarbius reikalus, bet galvojant apie LLRA politinės įtakos augimą Lietuvoje. Pakanka pažvelgti į jo, kaip europarlamentaro, tinklalapį, kuriame svarbiausia informacija – dar prieš penkerius metus rengta rinkimų programa.
Europarlamentaras V. Tomaševskis labiausiai rūpinasi Lietuvos lenkų klausimu.
V. Tomaševiskis gali būti patenkintas – pirmą kartą Lietuvos istorijoje jo partijai pavyko įeiti į valdančiąją koaliciją ir kartu išlaikyti „skriaudžiamų“ Vilnijos krašto gyventojų gynėjų įvaizdį. Labai tikėtina, kad ir 2015 metų EP rinkimuose jam pavyks likti europarlamentaru, jei tik jis pats nenuspręs siekti kurio nors kito politinio posto.
2004 metų politinis eksperimentas
Pirmieji rinkimai į Europos Parlamentą, kuriuose dalyvavo ir Lietuva, buvo politinis eksperimentas. Mes nelabai įsivaizdavome, kokie bus rezultatai. Populiarumo bangą pagavusi Darbo partija anuomet nusprendė siųsti specialistų, o ne politikų komandą. Tik vienas šios komandos narys šiandien išliko V. Uspaskicho bendražygiu – dabartinis kultūros ministras Šarūnas Birutis. Arūnas Degutis apskritai pasitraukė iš politinės veiklos, Ona Juknevičienė 2009 metų rinkimuose nesėkmingai vedė į priekį Lietuvos centro partiją, o Danutė Budreikaitė buvo viena iš Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos sąjungos sąrašo lyderių.
Ekonomistė Ona Juknevičienė savo laiku vadinta net realia kandidate į Prezidentes, tačiau jos pastangos grįžti į EP su Centro partija buvo bergždžios.
Kęstučio Vanago nuotr.
Tėvynės sąjungos naujoji vadovybė džiaugėsi galimybe į Briuselį išsiųsti didžiąją visuomenės dalį erzinusį Vytautą Landsbergį. Pastarajam darbas Briuselyje ir Strasbūre tikrai išėjo į gera. Pirmą kartą po ilgo laiko pradėjo kilti jo reitingas, net ir aršūs V. Landsbergio niekintojai galėjo įsitikinti, jog jis gerbiamas Europoje.
Liberalų atstovas EP Eugenijus Gentvilas anuomet išsakė bendrą Lietuvoje vyraujančią nuostatą, kai paskelbė, jog darbe EP trūksta prasmės ir tikrojo politinio polėkio. Šiaip ne taip iškentęs iki kadencijos pabaigos, jis griežtai atsisakė dar kartą kandidatuoti.
Paradoksalu, bet prabėgo penkeri metai, ir E. Gentvilo pavardę vėl matome tarp liberalų kandidatų į EP, o visose partijose, turinčiose neblogų galimybių įveikti EP rinkimų barjerą, vyksta įnirtinga kova dėl vietos sąraše.
Kova dėl vietos Europos Parlamente šiandien
Kas pasikeitė? Galima teigti, kad per dešimtmetį labiau pripratome prie ES nario statuso, įsigilinome į europietiškų institucijų veiklą ir jų galimybes. Tiesa, nepamirškime, jog per dešimtmetį keitėsi ir EP statusas bei prestižas. Iš praktiškai išskirtinai simbolinės institucijos EP tapo rimtu politiniu veikėju, sprendžiančiu vis svarbesnius klausimus.
Yra ir kita medalio pusė. Pirmuosiuose rinkimuose išrinkti lietuvių atstovai gavo „lietuviškas“ algas, o jau 2009 metais išrinkti europarlamentarai gavo „europietiškus“ atlyginimus, galėjo samdytis solidžią ir gerai mokamą komandą, Tai leido ne tik patogiai gyventi, bet ir auginti savo politinę įtaką Lietuvos viduje.
Lietuvos europarlamentarai pirmieji įsijungė į eurozoną.
Pavyzdžiui, Leonidas Donskis per penkerius metus sugebėjo tapti iškiliu ir įtakingu politiku, į kurį įsiklausoma visos Europos lygmeniu, o Rolandui Paksui ne tai buvo svarbiausia. Jis turėjo puikių galimybių išlikti aktyvus Lietuvos politiniame gyvenime net nepriklausydamas Seimui ar Vyriausybei.
Nenuostabu, kad, artėjant EP rinkimams tenka kalbėti apie du įnirtingos kovos etapus. Pirmiausia kova vyksta partijų viduje. Panašu, jog ji net aršesnė nei ta, kuri vyks tarp partijų rinkimų dieną. Dar seniau partijos galvodavo, kaip pritraukti autoritetingų asmenybių iš šalies, o dabar labiau mąsto, kaip patiems prasibrauti į išsvajotą vietą. Kaip viešai prisipažino vienas Lietuvos politikas: „Tik kvailys gali nenorėti į EP. Atsakomybės beveik jokios, jauti aplinkinių pagarbą, o ne keiksmus, kaip dirbdamas Lietuvos Seime, ir dar gauni astronominį mūsų masteliais matuojant atlyginimą…“
Po Kroatijos priėmimo į ES buvo pakoreguotos kiekvienai valstybei tenkančių EP narių kvotos ir paaiškėjo, kad Lietuvai teks 11 vietų. Į jas pretenduos bent keli šimtai žmonių. Neabejotina, kad rinkimuose dalyvaus praktiškai visos Lietuvoje veikiančios partijos, tačiau nepamirškime ir visuomeninių judėjimų, kurie taip pat ketina pateikti savo sąrašus. 2009 metais mažiausiai balsų surinkusių sąrašų, iš tų, kurie įgijo teisę deleguoti savo atstovus į EP, tapo liberalai, surinkę 7,36 procentų balsų. Pavasario rinkimuose „kartelė“ gali būti pakelta dar aukščiau.
Įdėmiau pažvelkime į pretendentų sąrašus 2014 metų rinkimuose. Pradėsiu nuo liberalų, vėliau pažvelgsiu ir į kitas politines grupes.
Lietuvos liberalai
2004 metais visus Lietuvos liberalams atstovavo dar nesuskilusi Liberalų ir centro sąjunga, kurios du kandidatai – Eugenijus Gentvilas ir Margarita Starkevičiūtė – pateko į EP. E. Gentvilas, kaip jau minėjau, jautėsi nelabai savo rogėse ir norėjo aktyvesnės politinės veiklos, nepartinė Margarita Starkevičiūtė susilaukė kritikos, jog per mažai įsiklauso į partijos lūkesčius ir nuomonę.
2009 metų EP rinkimuose nė vieno iš šių dviejų EP narių nebebuvo nei Liberalų ir centro sąjungos, nei Liberalų sąjūdžio sąrašuose.
LiCS į sėkmę bandė vesti Artūras Zuokas, bet tai jau buvo šios partijos pabaigos pradžia. Liberalcentristai surinko 3,47 procentus balsų, jau po rinkimų prasidėjo naujas skilimas, ir netrukus A. Zuokas įkūrė nepartinį judėjimą TAIP.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis sugebėjo surinkti net 7,36 procentus balsų, ir ne tiek daug trūko, kad būtų galėjęs deleguoti du narius į EP. Tiesą pasakius, nesu tikras, ar dėl to šios partijos atstovavimas būtų tapęs solidesnis, nes kartu su filosofu Leonidu Donskiu į EP būtų vykusi politikė ir poetė Dalia Teišerskytė.
Viena iš svarbiausių LRLS sėkmės priežasčių – itin aktyvi ir intelektualiai galinga rinkimų kampanija, kuri daugiausia rėmėsi L. Donskio charizma, ir leido pritraukti nuo politikos šiaip atitolusį akademinį jaunimą.
Šie rinkimai tapo stipriu postūmiu LRLS perimti iniciatyvą ir įveikti LiCS konkurencinėje kovoje dėl liberalų rinkėjų lyderio vaidmens. Liberalų sėkme labiausiai turėjo būti nepatenkinta Tėvynės sąjunga, nes šiaip gerai rinkimuose pasirodžiusi partija turėjo galimybę gauti dar vieną mandatą, nes labai tikėtina, kad nemaža dalis už L. Donskį balsavusių žmonių rinkosi tarp TS ir LRLS.
L. Donskio, kaip europarlamentaro, veikla jį delegavusioje partijoje kėlė dviprasmiškų jausmų. Viena vertus, L. Donskis labai prisidėjo prie lietuviško liberalizmo pozicijų tarptautiniu lygmeniu stiprinimo. Jis parengė puikiai įvertintą ataskaitą apie žmogaus teisių situaciją pasaulyje, kuri nebuvo tik formalus buvusių ataskaitų atkartojimas, bet tapo svarbiu impulsu atnaujinti politinį žmogaus teisių diskursą ir didinti jautrumą išnaudojamiesiems. Jis aktyviai kovojo už seksualinių mažumų teises, ir tai sukėlė nemažos dalies Lietuvos visuomenės pasipiktinimą, bet visiškai atitinka Lietuvos liberalų bendrąsias nuostatas. Kita vertus, jis buvo ir liko nepriklausomas partinis intelektualas, kuriam tiesa svarbiau nei politiniai išskaičiavimai. L. Donskis viešai kritikavo Gintaro Steponavičiaus vykdytos švietimo reformos trūkumus, išsakė kritinių pastabų dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės retorikos ir veikimo stiliaus.
G. Steponavičiaus vykdyta švietimo reforma sulaukė daug L. Donskio kritinių pastabų. Evgenios Levin nuotr.
Natūralu, kad ilgainiui L. Donkis tapo vis populiaresnis partijos skyriuose, bet kartu vis nepriimtinesnis partijos vadovybei. Pastarajai visai nebuvo reikalingas politikas, turintis didesnį eilinio nario autoritetą nei partijos vadovai, nevaldomas ir tvirtai nesilaikantis klaninio solidarumo taisyklių. Tad sprendimas, jog 2014 metų pavasarį L. Donskis nebeves liberalų rinkimuose, tikrai nebuvo netikėtas.
Partija pasirinko, kad sąrašą į sėkmę bandys vesti L. Donskio nuosekliai kritikuotas G. Steponavičius. Panašu, jog partijos vadovybė įsitikinusi, kad visos kalbos apie Lietuvos jaunimo, svarbios liberalų rinkėjų dalies, kritišką požiūrį į eksministrą, tėra tikrovės neatitinkanti propaganda.
G. Steponavičius dramatiškoje kovoje dėl sąrašo lyderio posto įveikė Petrą Auštrevičių. Tai neabejotinai buvo didžiulis smūgis pastarajam, kuris buvo įsitikinęs, kad partiečiai atsižvelgs, jog jis Europos realijų išmanymu gerokai lenkia konkurentą. Dar didesniu nusivylimu P. Auštrevičiui tapo ir tai, jog galiausiai jis liko trečias sąraše, priekyje užleidęs vietą verslininkui Antanui Guogai.
A. Guoga – naujasis lietuviško liberalizmo simbolis? Andriaus Ufarto nuotr.
Dar pavasarį liberalai gyrėsi, kad atrado deramą pamainą Leonidui Donskiui ir paskelbė, jog A. Guoga kandidatuos jų sąraše. Pradžioje galvojau, kad tai pavėluotas balandžio pirmosios pokštas, tačiau šalyje, kur visas politinis gyvenimas panašus į klounadą, tai buvo rimtas sprendimas. Ką pokerio ir azartinių žaidimų specialistas veiks Europos Parlamente? Juk, kaip įsitikinome, jis nelabai suvokia Krepšinio federacijos formavimo mechanizmą ir bandė paveldėjimo teise perduoti savo vietą kitam. Tikėtina, kad iš šio naujojo politiko liberalams ir nereikia idėjų, bet tik dosnaus rinkimų kampanijos finansavimo.
Į kandidatų dešimtuką dar pateko Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, parlamentarai Eugenijus Gentvilas, Dalia Teišerskytė, taip pat jau patyrę partijos nariai: Jurgita Choromanskytė, Aušrinė Armonaitė, Paulius Uleckas, Rimantas Mikaitis.
Šiandien dar sunku atsakyti, kokios temos dominuos rinkimų kampanijoje. Pavyzdžiui, jei pavyks didžiausią dėmesį skirti ekonominei narystės ES naudai, liberalai čia jaustųsi kaip žuvys vandenyje. Nelabai įsivaizduoju, kuo per rinkimų kampaniją galėtų būti naudinga G. Steponavičiaus kaip eksministro patirtis. Tačiau švietimo sistemos pertvarkos tema aktuali daugeliui žmonių, nesvarbu kokio pobūdžio rinkimai vyktų.
Liberalai galėtų bandyti pritraukti seksualinių mažumų atstovų balsus. Tiesa, čia tektų aršiai konkuruoti su socialdemokratais, ir nesu tikras, kiek mažumų atstovai politiškai vieningi, kiek galima tapatinti aktyvistų rėkimą su homoseksualių Lietuvos piliečių politiniais apsisprendimais.
Liberalų sąjūdžio vadovybė save drąsina, kad gali tikėtis 2, o gal net 3 mandatų Europos Parlamente. Šie skaičiai, mano nuomone, nurašyti nuo fantastinės literatūros. Atsižvelgiant į tai, kad rinksime dar vienu atstovu mažiau, tai, jei liberalai sugebės pakartoti 2009 metų rezultatą, galima bus vadinti netikėta sėkme. Tačiau bent jau šiandien nelabai matau tam prielaidų. Rinkimų sąrašas, palyginti su tuo, kuris buvo per 2009-uosius, tikrai susilpnėjo. Liberalų įvaizdis ir populiarumas visuomenėje per pastaruosius metus nedidėjo. Tad tikrai nenustebčiau, jei po šių rinkimų liberalams tektų rimtai apmąstyti gautą pamoką ir planus turėti bent vieną EP narį atidėti penkeriems metams. Europinę perspektyvą neabejotinai turi E. Gentvilas bei L. Donskis, dirbdami EP, jie labai daug laiko ir energijos skyrė ugdant jaunimą. Tikėtina, kad Liberalų sąjūdyje netrukus ateis laikas radikaliai kartų kaitai, o visai tikėtina nesėkmė per EP rinkimus tik ją pagreitintų.
Aptrupėjusiai, bet vis dar neišnykstančiai Liberalų ir centro sąjungai artėjantys rinkimai neteikia vilčių. Nepavykus Liberalų sąjūdžio suvilioti bendru sąrašu, tapo aišku, kad LiCS dalyvavimas rinkimuose tebus simbolinis. Nelabai tikėtina, kad jiems pavyks gauti daugiau nei vieną procentą balsų, tačiau ir jis gali skaudžiai atsiliepti Liberalų sąjūdžiui.
Nepanašu, kad patys liberalcentristai šiandien tiki savo propaguojamu trečiuoju keliu
LiCS pareiškime, jog jie siūlo visuomenei dalyvauti formuojant rinkimų sąrašą, ne hiperdemokratiškumo išraiška, bet veikiau simptomas, jog liberalcentristai neįsivaizduoja, kuo galėtų pritraukti didesnį skaičių gerbėjų. Tuo labiau, kad nemaža dalis šios partijos narių tyliai persirašė į Liberalų sąjūdį, o bėgliai iš nelabai pavykusio Artūro Zuoko politinio projekto TAIP nėra linkę rinktis LiCS.
G. Babravičius vargu ar gali tapti liberalcentristų gelbėtoju EP rinkimuose.
Rinkimuose į EP LiCS sąrašą ves G. Babravičius, o gana aukštai sąraše matysime ir Egidijaus Bičkausko ar Algio Čapliko pavardes. Politiniai vaiduokliai grįžta? Bandymas oriai atsisveikinti? Gali būti, kad tai bus paskutiniai rinkimai, kuriuose regėsime LiCS pavadinimą.
Taip A. Zuokui ar dar kam?
Nesu tikras, ar rinkimuose dalyvaus ir liberalia jėga save vadinantis nepartinis judėjimas TAIP. Su bankroto grėsme besigrumiančio mero Artūro Zuoko politinės ambicijos pastaraisiais metais gerokai aptirpo, kaip ir jo šalininkų gretos. Tačiau politikai – inertiškos būtybės ir retai atsispiria norui kandidatuoti. Tiesa, jei TAIP dalyvaus rinkimuose, beveik neabejotina, kad rinkėjai pasakys šiam judėjimui „ne“.