Jūsų dėmesiui siūlome Eglės Gatelytės parengtą DELFI.lt portalo publikaciją, kurioje pristatomos Nimwegeno universiteto politologo Koeno Vosseno įžvalgos apie netrukus Nyderlanduose vyksiančius rinkimus į Parlamentą vertos dėmesio ne vien dėl dėstomo turinio. Tiesa, antraštė „Dar vienoje šalyje aidi įspėjimas imigrantams: dirbk arba dink“, tikėtina, sugalvota nyderlandų redaktorių.
Kaip žinome, šiuose rinkimuose į Nyderlandų Parlamentą tarpusavy susigrums dvi dešiniosios partijos: dabartinio premjero Marko Rutte’s vadovaujama liberaliai konservatyvi „Liaudies partija už laisvę ir demokratiją“ (VVD) ir Geerto Wilderso „Partija už laisvę“ (PVV). Tačiau šioje publikacijoje pastarajai partijai išsakomi vertinimai, kitaip nei Lietuvos žiniasklaidoje, kur paprastai neapsieinama be marginalizuojančių epitetų, yra nuosaikūs, tarkim: „Olandų sociologai bei publicistai mėgina pasiaiškinti: kaip čia nutiko, kad atvirumu pasauliui garsėjusioje šalyje konservatyvios partijos pasistūmėjo gerokai į dešinę, o į populiarumo aukštumas iškopė Europos Sąjungos skeptikas, žadantis „atsikovoti šalį“ iš multikultūrininkų ir išlaisvinti nuo „islamo ideologijos“?“
Į akis krinta ir tai, jog ir pristatant pagrindines rinkimų į Nyderlandų Parlamentą debatų temas, pavyzdžiui, kultūrinės tapatybės klausimą, išsaugomos svarstyti netrukdančios intonacijos: „Partijos Nyderlanduose, pasak sociologo André Krouwelo, dabar lenktyniauja ne ekonominių klausimų, o kultūrinės tapatybės srityje. „Žmonės labai sunerimę, jie klausia: kas gi mes esame? Dėl imigracijos į Europą visi supanašėjome, mūsų identitetas nusilpo. Praradome savo senąją religinę tapatybę. Nebesame tikri, ką iš tikro reiškia būti olandu,“ – tapatybinio nerimo diagnozė.“
Dar daugiau – tautinės tapatybės klausimus, Tautos kelio paieškas svarstantys Nyderlandų politikai, politologai ar piliečiai, kitaip nei mūsų viešojo lauko komentatorių kalbose, neapšaukiami vienos šalies agentais, kolona ar propagandos aukomis. Greičiau, atvirkščiai, pripažįstama, jog Geertas Wildersas, apie grėsmes tautinei tapatybei kalbantis jau nuo 2005-ųjų, buvo kur kas įžvalgesnis politikas, nei šalį valdžiusios partijos – šios „ilgą laiką stengėsi nematyti realiai egzistuojančių problemų“.
Visą straipsnį skaitykite ČIA.