„Naikinti da biški ne laikas“, – taip apie partijų sąrašus įvairių lygių rinkimuose pasakė pretendentas į Lietuvos Prezidentus Rolandas Paulauskas, susitikęs su šiauliečiais sekmadienio, kovo 2-osios, pavakare Juliaus Janonio mokykloje.
„Kaip demokratiškai pabaigti su tom partijom? Maidanas? Patys kalti, kad balsuojat“. Išties nieko naujo. „Partijos neateis į Seimą, jeigu nebalsuosit už jas“, – paaiškino kandidatas. O kai susirinkusieji bandė teirautis: gal galima „suorganizuoti“ kokį nors netikusių Seimo narių atšaukimo mechanizmą, sulaukė jau tradiciniu tapusio atsako: „Seimo nario atšaukimo mechanizmas niekur netaikomas.“
„Per didelė kaina būti ES. Reikia kelti išstojimo iš ES klausimą, kai ateis laikas. Vakarai skriaudžia, atsisukim į Rytus. Buvau vienas iš tų, kurie buvo prieš stojimą į NATO“, – prisipažino svečias.
Tąkart net Mindaugas Gervaldas, prieštaraudamas pretendentui į Prezidentus, pasisakė už Europos kontinento saugumo bloką.
„Europai reikia stabilumo. Amerikai – chaoso. Amerika nesuinteresuota ES stabilimu“. „Ukrainoje dabar – neteisėta valdžia. O lietuviai remia neteisėtą valdžią.“ „Klaipėda, Kaunas ir Vilnius – pirmą kartą yra administruojami Lietuvos.“ „Problemos turi būti sprendžiamos gudrumu, geopolitiniuose žaidimuose Lietuva – pieška“, – užsienio politikos sampratą bei prioritetus dėstė pretendentas į kandidatus.
„Rusiška meška geresnė nei JAV?“, – kukliai pasiteiravo rinkėjas ir čia pat sulaukė atsakymo: „Perdėtai gąsdinama rusais.“
„Kryme šiandien taip neatrodo“, – neatlyžo rinkėjas, bet diskusijos šiuo klausimu nutrūko.
Tolimesniuose ne ką mažiau aistringuose debatuose užsienio politikos klausimais vieną iš pretendentų į Lietuvos užsienio politikos formuotojus „atakavo“ Mindaugas Gervaldas.
Į klausimą, koks bus jo pirmasis darbas, jei taps Daukanto aikštės rūmų šeimininku, R. Paulauskas atsakė labai išsamiai. Jis paaiškino, kad suburs visuomeninių patarėjų grupę ir išklausys visas, net pačias prieštaringiausias nuomones bei pasiūlymus, kad jaustų visuomenės pulsą.
„Ar neleisite, kad į žmonių kiemą įsiveržtų 240 smogikų ir išplėštų vaiką?“ –pasigirdo skausmingas moters klausimas. Pretendentas šito klausimo neišgirdo.
Neprisiminusi, kad signataras Rolandas Paulauskas būtų parašęs ar pasirašęs kokį kreipimąsi į valdžią Garliavos tragedijos tema, todėl pasiteiravau: „Ką geresnio per pastarąjį dešimtmetį nuveikė kandidatas viešojo intereso gynimo baruose pasinaudodamas jam suteiktomis vadinamojo Signatarų įstatymo (LR Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusiųjų asmenų statuso) galiomis?“
Atsakymas buvo po trumputės pauzės – netikėtas ir labai artistiškas: „Turiu signataro pažymėjimą. Galiu parodyt. Ten nieko neparašyta…“
O aš galėjau ir įstatymą duoti pasiskaityti – juo vadovaudamiesi signatarai A. Endriukaitis, A. Patackas, Z. Šličytė, N. Rasimas, Z. Vaišvila, Atkuriamojo Seimo narė R. Gajauskaitė ir keletas kitų, gindami žmones bei aktyviai dalyvaudami Lietuvos valstybės stiprinimo darbuose, naudinga veikla įprasmina 1949-ųjų Signatarų auką.