Kai kurie lietuvių akademinių žurnalistinių sluoksnių viešieji asmenys neseniai padarė atradimą, kad už Lietuvos nepriklausomybę kovojusių patriotų atminties gynimas, Gedimino stulpų ir Trispalvės simbolika, kaip „išskirtinai tautinė“, jaunimo sambūris „Pro Patria“, savo veikloje pabrėžiantis Tikėjimo, tautiškumo ir valstybingumo svarbą – kad tai esančios grėsmingos fašistinės apraiškos demokratinėje mūsų Tėvynėje.
Gaila, kad patento šiam sensacingam atradimui turbūt nepavyks gauti, nes būtent visus tuos „fašizmo“ požymius atrado, identifikavo ir „pažangiosios žmonijos“ akivaizdoje garsiai demaskavo Maskvos radijas ir centrinės televizijos programa „Vremia“ dar priešistoriniais 1989 metais. Kai stojome į Baltijos kelią…
Beje, tasai Baltijos kelias irgi buvo griežtai, bet teisingai įvardytas kaip „nacionalistinė fašistinė isterija“, kuria siekiama
pakenkti neišardomai SSSR tautų draugystei…
Taigi atleiskite, kad šiame naujai atrasto seno atradimo kontekste pasidalinsiu su Jumis pikantišku rašiniu, iliustruojančiu tam tikrą fašizmo supratimą. Tai lietuvio, sovietų armijos rezervisto, 1968 m. pasiųsto malšinti „Prahos pavasario“, atsiminimai.
„[…] Vis dėlto Čekijoje teko paragauti ir alaus. Vieną tvankią dieną kraštietis, dirbantis virtuvėje, sušnibždėjo į ausį:
– Nušvilpiau konservų dėžutę. Gal kaip nors pamėginkime iškeisti į alų. Taip karšta.
– Tai dainuoja Voldemar Matuška, – mėginau nutraukti nejaukią tylą čekiškai.
Vyrai nieko neatsakė, tik dar įdėmiau žvelgė į mus.
– O dabar Jelena Vondračkova, – nelaukdamas atsako priėjau prie barmenės ir atsiprašęs, kad neturiu čekiškų kronų, pasiūliau troškintos kiaulienos konservų dėžutę mainais už alų.
Barmenė sutriko, tačiau paabejojusi patenkino mūsų siūlymą:
– Jūs pažįstate čekišką muziką?
– Taip, man ji patinka. Mačiau ir kino filmą apie 1000 klarnetų, tačiau ten viskas baigėsi kitaip: tankai, pravažiavę pro žinomo kompozitoriaus paminklą, virto rojaliais, o desantininkų automatai – klarnetais. Gaila, kad taip neįvyko, kai mes jus okupavome.
Du čekai, prie kurių prisėdome, protestuodami atsikėlė ir nuėjo prie kitų.
Kalbos vėl užvirė, o iš jų nuotrupų supratau, kad čekai ginčijasi, ar geriau tylomis protestuoti prieš okupantus, ar reikia griebtis ginklo.
… Alus buvo tikrai geras, todėl greitai bokalai liko tušti. Tarsi atspėjęs mūsų norus prie stalo prisvirduliavo gerokai įkaušęs čigonas. Pašlovinęs mūsų pergalę ir išreiškęs viltį, kad „rusai sutvarkys tuos čekiškus fašistus ir pagaliau čigonams nereikės dirbti, mokytis, pastoviai gyventi vienoje vietoje“, taškydamasis seilėmis sušuko:
– Statau jums po du bokalus!
Nespėjome nė dorai paragauti čigoniškų vaišių, kai prie mūsų stalelio prisiartino stambus čekas. Piktai nužvelgęs užkišo už kiauros čigono pažasties pirštą ir staigiu judesiu perplėšė marškinius.
– Okupantus vaišinti turi pinigų, o nusipirkti marškinius – ne?
Čekų veidai ir kumščiai buvo tokie grėsmingi, kad labai mikliai visi trys atsidūrėme lauke. Sprukome taip greitai, kad po keleto minučių jau buvome savo stovykloje.
Deja, buvome čekams tik okupantai, kurie sutraiškė jų laisvės pavasarį…“
… Atrodo, sykiais ir mūsuose „fašizmo“ supratimas panašus į ano Čekijos čigono.
Šaltinis: Edmundas Stulgaitis, „Pirmyn į Vakarus“, „Lietuvos aidas“, 1996 m. rugpjūčio 22 d., nr. 164