Rinkimų karštinėje neminėdamas kandidatų vardų, pakalbėsiu apie tam tikrus principus, vertybes ir pomėgius.
Kaip sako kinai pagal savąjį paprotinį kalbėjimo etiketą, kai kurie asmenys, kandidatuojantys į Lietuvos prezidentus, yra prisipažinę, kad vienas jų mėgstamiausių literatūros kūrinių yra čeko Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
Sovietmečiu šį satyrinį kūrinį apie gudrų čeką šauktinį Austro-Vengrijos kariuomenėje I-ojo Pasaulinio karo metu įkyriai reklamavo ir skatino skaityti nuo mokyklos. Kaip ypatingos vertės literatūros veikalą. Kad suprastume kodėl, pasidomėkime autoriumi ir jo gyvenimo kūrinio idėjinėmis „vinimis“.
Anot „Vikipedijos“, apsukruolio Šveiko kūrėjas Jaroslavas Hašekas (1883–1923) nelabai draugavo su mokyklomis ir studijomis, ilgiau nepadirbo jokiame darbe. Jo gyvenimo stilius buvo bohema, priklausė anarchistams. Savo rašiniuose laikraščiams ir žurnalams išjuokė Bažnyčią, valstybę ir tai, ką jo bičiuliai anarchistai vadino „miesčioniška morale“ (matyt, tuos, kurie mokėsi, dirbo ir ilgai gyveno su ta pačia žmona). Pirmojo Pasaulinio karo metais dezertyravo iš Austrijos kariuomenės, vėliau prisidėjo prie Raudonosios armijos.
Jaučiat, koks čia tobulas k o n s e r v a t y v i ų, d e š i n i ų j ų vertybių komplektas?..
Visos tos rašytojo vertybės kaip gerame veidrodyje atsispindi jo „Šauniojo Šveiko“ storuose tomuose…
1920 m. Hašekas grįžo į Prahą, pradėjo rašyti „Kareivio Šveiko nuotykius” – groteskišką istoriją apie iš pažiūros kvailoką šauktinį, įžūlumu ir klasta gebantį gerai „prasisukti“ ir išjuokiantį visokius „buržuazinius idealus“.
Rašytojas gėrė, jo sveikata nuolat blogėjo, mirė 40-ties. „Šveiko nuotykiai“ liko nebaigti – romaną užbaigė ir V–VI dalis parašė publicistas Karelas Vanekas (1887–1933), komunistų laikraščio „Rude pravo“ („Raudonoji teisė“) žurnalistas (tą laikraštį dabartiniai Čekijos kairieji, mėgindami atsiriboti nuo komunistinės praeities, pervadino į „Pravo“ – „Teisė“.
Priminimais, kuriuos parašiau, nenoriu pasakyti, kad raudonarmietis negali parašyti gero literatūrinio kūrinio. Ar kad veržiuosi, kaip bažnytininkams esą tik ir knieti, sudarinėti draudžiamų skaityti knygų „indeksą“. Ir nurodinėti piliečiams, kokios knygos „geros“ ir kokias „dera“ skaityti, o kokias – nelabai. Pats pergyvenęs sovietinę, o dabar patiriantis rafinuotą kultūrinio marksizmo cenzūrą, visiškai nesižaviu siekimais kontroliuoti kieno nors estetinius ar kultūrinius prioritetus.
Nors pats Hašeko „Šveiko“ išskirtiniu Visatos švietalu nelaikau, ir Čestertono, Lewis’o, pagaliau „Nepaprastų raudonarmiečio Ivano Čionkino nuotykių“ autoriaus Vladimiro Voinovičiaus humoras man atrodo kur kas įtaigesnis. Bet dėl skonio, sako, nesiginčijama.
Tik esu giliai įsitikinęs, kad patarlė „pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“ daug teisingesnė kitu aspektu. „Pasakyk, kokios knygos tavo mėgstamiausios, ir aš pasakysiu, kad esi tu“.
Dail. Josefo Lados iliustracija iš „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“.