Prieš 30 metų, 1989-ųjų gruodžio 14-ąją, mirė Andrejus Sacharovas.
Vienintelį kartą teko susitikti šviesųjį mūsų Bičiulį Andrejų Sacharovą Maskvoje, kukliame jo bute.
Atgimimo priešaušry, gal apie 1986 m., kai Sacharovas asmeniniu Gorbačiovo nurodymu jau buvo paleistas iš tremties Gorkyje (dabar Nižnij Novgorodas), su keliais lietuviais rezistentais vežėme į Maskvą įvairius protesto dokumentus – tikėjimo laisvės reikalavimus, peticijas su parašais dėl atimtų bažnyčių grąžinimo tikintiesiems, ir panašius.
Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner, tuo metu jau pasaulio mastais įtakingos figūros, rūpinosi SSSR politinių kalinių išlaisvinimu. Taigi pas juos užsukome pasidalyti informacija apie paleistus į laisvę ir tuo metu dar kalintus lietuvius.
Buvo šalta rusiška žiema. Maskvoje, per disidentus gavę adresą, susiradom daugiabutį, kuriame gyveno Sacharovai. Prisimenu, kad aukščiau, ne pirmuose aukštuose. Žiūrime, ant buto durų – raštelis, pakeverzotas ranka: „Nie zvonit’, tolkat’“ (rusų kalba „Neskambinti, stumti“). Supratome, kad į tas duris, matyt, beldžiasi tiek žmonių su savo rūpesčiais, kad šeimininkai neapsikentę pakabino tokį raštelį.
Pastūmėme, durys atsidarė – buvo net neužrakintos. Pasitiko Sacharovas – tuo metu jau kiek gunktelėjęs ir pliktelėjęs senyvas vyras šviesiu inteligento veidu, kaip nuotraukoje. Stovėjome siauroje virtuvėlėje, ir atminty išliko vaizdas – ten kūrenosi dujinė viryklė, o ant jos atvirame puode kunkuliavo bulvės su lupyna…
Greta buvo dar vienas bendrabutinio tipo kambarėlis, daugiau patalpų nesimatė – tai ir visa akademiko „prabanga“. Ten, šiltai apsitūlojusi, pusiau gulomis ant kažkokios lovelės, mus pasveikino Sacharovo žmona – aukšta, tvirto sudėjimo moteris; gal sirgo po visų sovietinių tąsymų ar buvo pervarginta interesantų srauto… Vilkėjo abu aiškiai padėvėtais drabužiais, sakytum, net skurdžiai – buvo matyti, kad aprangai buityje daug dėmesio neskiria. Sacharovas paliko labai kuklaus, subtilaus žmogaus įspūdį. Jelena Bonner – oria laikysena, išdidžiu žvilgsniu – atrodė esanti namų lyderė.
Prisistatėme, kad iš Lietuvos, padėkojom už jų įnašą į bendrą laisvės siekį, išdėstėme savo reikalą. J. Bonner pasiėmė čia pat buvusią gerokai aptrintą lašinių palties storio knygą – spausdintą jau ne mašinraščiu, kaip mūsų savilaida, o kažkokia tobulesne technika. Kai atvertė, supratau, kad tai smulkiai surašytas abėcėlinis Sovietų Sąjungos politinių kalinių sąrašas. Su trumpu kiekvieno bylos aprašu – vardas, pavardė, bausmės laikas, BK straipsnis, kalinimo vieta ar pan. Rusai, žydai, Krymo totoriai, kaukaziečiai, Vid. Azijos tautų, Baltijos šalių nuteistieji „už politiką“, religiją, o kartais – ir sufabrikavus kriminalinius kaltinimus…
Jelena Bonner surado toje knygoje mūsų, lietuvių, skyrių, išbraukė mūsiškius, kurie neseniai buvo išlaisvinti, pasižymėjo dar lageriuose laikomus, kuriems prašėme Sacharovų ir žmogaus teisių sąjūdžio pagalbos.
Per kelerius metus, veikiant ir bendroms „perestroikos“ tendencijoms, ir bundančios Lietuvos visuomenės spaudimui, visi lietuviai politiniai kaliniai buvo išlaisvinti.
Tegul Dievas ir gerų žmonių dėkingumas atlygina:
Andrejus Sacharovas (1921–1989)
Jelena Bonner (1923–2011)
… Kaip gražus simbolis atminties fotoarchyve – verdantis puodas ir bulvės su lupyna.
