Ar pastebėjote, mieli Tautiečiai, kad užgriuvus rimtoms bėdoms (pandemija, karantinas) – iš vadinamojo viešojo diskurso kažkaip savaime, neatsisveikinę dingo temos, mėnesių mėnesiais „nepriklausomos, objektyvios“ žiniasklaidos atrajotos kaip „didžiosios valstybės problemos“?…
Nei Gretos kailinių.
Nei Ramūno džipo.
Nei Jaroslavo kotletų.
Net nei Stambulo konvencijos (ne)priėmimo ar egzotiškų „orientacijų“ paradų, kaip esą pamatinės mūsų europietiškumo (?) sąlygos.
Tai sakau nebūdamas nei dabartinės valdančiosios daugumos, nei opozicijos ypatingas simpatikas. Kaip žmogus, su daugeliu bendraminčių šiek tiek prisidėjęs, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma valstybe, manau, kad mūsų Tėvynė nusipelno kur kas solidesnės ir patriotiškesnės valdžios. Ir pozicijos, ir opozicijos.
Tačiau jeigu visos tos anksčiau visuomenės akiratį užgoždavusios „audros stiklinėje“ pasirodė tokios mažareikšmės iškilus realiems iššūkiams – tai gal jos nė nebuvo „problemos“?
Ar galėtume mes, paprasti piliečiai, tikėtis, kad ir karantinui pasibaigus politikų ir partijų muilo operos nebus sugrąžintos į kasdienes darbotvarkes?
Kad bus pasilikta prie valstybei ir tautai iš tikrųjų svarbių sprendimų – likiminių, geopolitinių – ieškojimo?
Nuotrauka – Roberto Grigo. Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“. LR prezidentūra