Ką tik perskaičiau vieną gražiausių tekstų apie meilę, kokius tik teko skaityti per daugelį metų.
Tai iš komos atsigavusio Aleksejaus Navalno šiandien „Instagrame“ parašytas tekstas.
Nepriklausomai nuo Navalno, kaip politiko, vertinimų (jo veikloje ir pažiūrose yra smarkiai diskutuotinų dalykų) – savo žmogiškąją, moralinę pergalę prieš teroristinį režimą jis jau laimėjo.
Taigi, dalijuosi su Jumis vertimu į lietuvių kalbą.
Aleksejus Navalnas. POSTAS APIE MEILĘ
Rugpjūčio 26 d. buvo 20-osios mano su Julia vestuvių metinės, bet aš netgi džiaugiuosi, kad praleidau, ir galiu tai parašyti šiandien, kai žinau apie meilę truputį daugiau, nei žinojau prieš mėnesį.
Jūs, be abejo, šimtą kartų matėte tai filmuose ir skaitėte knygelėse: vienas mylintis žmogus guli ištiktas komos, o kitas savo meile ir nepaliaujamu rūpesčiu grąžina jį į gyvenimą. Mes, žinoma, irgi taip elgėmės. Pagal klasikinių
filmų kanonus apie meilę ir komą. Aš miegojau, miegojau, miegojau. Julia ateidavo, kalbėjo su manim, dainavo man daineles, įjungdavo muziką. Nemeluosiu – nieko neprisimenu.
Užtat papasakosiu jums, ką tikrai atsimenu. Tiksliau, kažin ar tai galima vadinti „prisiminimais“ – greičiau tai pačių pirminių emocijų ir pojūčių rinkinys. Tačiau man jis buvo toks svarbus, kad visam laikui įsispaudė mano galvoje. Aš guliu. Mane jau pabudino iš komos, bet nieko neatpažįstu, nesuprantu, kas vyksta.
Nekalbu ir nežinau, ką reiškia kalbėti. Ir visas mano laiko praleidimas sutelpa į tai, kad aš laukiu, kada ateis Ji. Kas ji yra – neaišku. Kaip ji atrodo – taip pat nežinau. Net ir tada, kai man pavyksta kažką įžiūrėti negalinčiu susifokusuot žvilgsniu, aš tiesiog neįstengiu įsiminti vaizdo.
Bet Ji yra kita, man tai suprantama, todėl aš visą laiką guliu ir jos laukiu. Ji ateina ir tampa svarbiausia visoje palatoje. Ji labai patogiai pataiso man pagalvę. Jos balsas nėra tylus ir užjaučiantis. Ji kalba linksmai ir juokiasi. Ji kažką man pasakoja. Kai ji šalia, atsitraukia idiotiškos haliucinacijos. Su ja labai gera. Paskui ji išeina, man pasidaro liūdna, ir aš vėl pradedu jos laukti.
Nė vienai sekundei neabejoju, kad visam šitam yra mokslinis paaiškinimas. Na, tipo, aš pagaudavau žmonos balso tembrą, smegenys išskirdavo dopaminus, man pasidarydavo lengviau. Kiekvienas atėjimas tapdavo gydomuoju pažodine prasme, o laukimo efektas sustiprindavo dopamino apdovanojimą.
Bet kad ir kaip skambėtų puikus mokslinis medicininis išaiškinimas, dabar aš tikrai žinau tiesiog iš savo patirties: meilė išgydo ir sugrąžina į gyvenimą. Julia, tu mane išgelbėjai, ir tegul tai įrašo į neurobiologijos vadovėlius
P.S. Asociatyvi nuotrauka – autoriaus. Vienos Kauno Senamiesčio užeigėlės sienų puošyba.