Sovietmečio pabaigoje iš Maskvos katalikų girdėjau tokią istoriją apie prancūzų generolą ir žymiausią pokario prezidentą Šarlį de Golį (Charles de Gaulle). Maskvoje sovietmečiu buvo palikta vienintelė mažutė katalikų bažnyčia – Šv. Liudviko, įsprausta beveik į Lubiankos – KGB pastatų komplekso – kiemą.
Sovietams rūpėjo parodyti, kad jų šalyje egzistuoja sąžinės laisvė, nes į sostinę atvykdavo daugiau užsieniečių, žurnalistų – 9 mln. mieste visiškas maldos namų nebuvimas būtų kontrastavęs su viešai skelbiama propaganda apie „pagarbą tikinčiųjų jausmams“. Taigi paliko tą vieną bažnytėlę, tačiau po saugumiečių akimis – kad viskas būtų kontroliuojama.
Ją lankė daugiausia Maskvoje gyvenantys lenkai, lietuviai, katalikai ambasadų darbuotojai. Žinoma, ir katalikai rusai, kurie, kaip buvo carų laikais, taip ir vėliau stačiatikių tradicijos šalyje liko tam tikra egzotika. Beje, bažnyčios klebonas daug metų buvo lietuvis (kun. Stasys Mažeika, 1905–1995).
Taigi atvyko į Maskvą bene pirmojo oficialaus vizito Prancūzijos prezidentas de Golis – ar tik ne prie Chruščiovo? Po valstybinių pasitarimų svečias išreiškė šeimininkams keistą norą – sekmadienį jis, kaip katalikui ir privalu, norėtų dalyvauti Šv. Mišiose…
Kremliaus draugai susižvalgė, bet negi dabar imsi svetimos šalies lyderį valstybinio ateizmo pagrindų mokyti…
Šv. Liudviko bažnytėlė stovėjo apšnerkštame užkaboryje, ir vedė į ją kelias, visai nepritaikytas prestižiniams prezidentų vizitams. Tačiau kai sekmadienį de Golio kortežas važiavo į bažnyčią Šv. Mišių, po mašinų ratais garavo dar šviežias, per naktį nulietas asfaltas…