Šią skaudžią istoriją (apie Budavonės kankinius skaitykite ČIA – Tiesos.lt past.) vaikystėje daugsyk girdėjau iš dar gyvų liudininkų lūpų – mamos tėviškė Lankeliškių parapijoje, Sodėnų kaime prie Vilkaviškio.
Paprasti žmonės su ašarom akyse ir pasibaisėjimu pasakojo apie sovietų budelių, raudonarmiečių beprasmį žiaurumą. Jis atrodė kaip bejėgiško keršto aktas prieš beginklius civilius, gal už tai, kad, prasidėjus karui su vokiečiais, teko strimgalviais dumti iš Lietuvos.
Vietos žmonės pasakojo, kad sukrėsti buvo ir Wehrmachto kareiviai, greit išstūmę sovietus, nes siena su Rytprūsiais ėjo čia pat. Kunigų kūnai buvo tiesiog išmėsinėti durtuvais…
Tokie senelių, kaimynų liudijimai imliame vaiko amžiuje man buvo skiepai nuo bet kokio sovietizmo. Nulėmė daug vėlesnių pasirinkimų bei suformavo atitinkamą santykį su okupacine valdžia.
Tad turbūt nė vienas nekalto kraujo lašas nesusigeria į žemę be pėdsakų. Laikui atėjus, duoda vaisių tautų ir žmonių gyvenimuose.