Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Kartas nuo karto viešosiose erdvėse pasirodo priekaištai autoriams, politologams ir žurnalistams, vartojamiems terminus „sovietai“, „sovietinis“ nesenos komunistinės praeities reiškiniams pavadinti.

Dažnai šios priekabės teisinamos kalbos grynumo rūpesčiu – kodėl gi vartoti iš rusų kalbos kilusius „sovietus“, kai turime tokius gražius lietuviškus žodžius „tarybos“, „tarybinis“, „Tarybų Sąjunga“?

Gal ir ne 100 %, bet pastebiu, kad tas susirūpinimas lietuvių kalbos grynumu neretai būna sulipęs su polinkiu šiek tiek pateisinti ir sureliatyvinti neginčytiną okupacijos laikų ir marionetinio LSSR valdymo blogį. Žodžiu, „ir tada dirbome Lietuvai“.

Išsakysiu argumentus, kodėl neteisinga „sovietus“ keisti „tarybomis“, atitinkamai ir visą tos šaknies žodžių lizdą. Rusų kalba „soviet“ reiškia „taryba“, kita reikšmė -– „patarimas“. Pirmykštė to termino prasmė pagal komunistinę ideologiją buvo – „paprastų“ žmonių, liaudies laisvai išrenkamas savivaldos organas, išreiškiantis tos liaudies tikruosius poreikius ir ginantis jos interesus. Savo ruožtu renkantis aukštesnes valdymo struktūras, ir taip iki aukščiausios šalies valdžios, tokiu būdu atspindinčios krašto gyventojų daugumos valią. Bet jau pačioje bolševikų perversmo pradžioje tasai savivaldos organų renkamumas ir atstovavimas liko grynai butaforinis: valdžią užgrobus vienpartinei (tiksliau klaninei kriminalinei) diktatūrai, visų lygių bent kažkiek savarankiški visuomenės atstovai buvo sukišti į Katynės tipo duobes, į valdžios struktūras galėjo būti „renkami“ (iš esmės paskiriami) tiktai valdžios vertikalės nurodyti, garantuoto lojalumo asmenys.

Taigi vadinamosios „tarybos / sovietai“ nieko, išskyrus mažareikšmius komunalinius klausimus, nesprendė ir „netarė“. Tebuvo akli iš viršaus nuleidžiamų instrukcijų vykdytojai net ir tada, kai instrukcijos aiškiai prieštaravo sveikam protui ar ekonominei logikai (plg. Chruščiovo „kukurūzinę kampaniją“).

Todėl, norint tinkamai perteikti šių komunistinių valdžios falsifikatų specifiką – kad būtų galima atskirti nuo tikrų savivaldos organų, tikrų tarybų, kurios ką nors „taria“ ir „nutaria“, civilizuotame pasaulyje imta neversti rusiško termino į kitas kalbas, o vartoti jį originalo kalba: sovietai; sovietologija.

Kalbos uždavinys yra kuo tiksliau ir „talpiau“ perteikti aptariamą, pavadinamą dalyką. Kai sakome „Sovietų Sąjunga“, „sovietinis“ – tie žodžiai perteikia visą istorinį kontekstą, niuansų ir sąryšių gamą. Keičiant lietuviškais žodžiais „tarybų“, „tarybinis“, tasai prasminis spalvingumas ir tikslumas išnyksta. Maža kokių tarybų buvo ir yra pasaulyje – ir Vasario 16-ąją paskelbusi Lietuvos taryba, ir 1990 m. mūsų jau laisvai išrinkta Aukščiausioji taryba (beje, pasižiūrėkite į komunistinę 1940 m. lietuvių spaudą – tenai irgi nemėginama lietuvinti iš Rytų drauge su Stalino saule parsineštų terminų, ir kremliaus institucija, vieningai patenkinusi kolaborantų prašymą įjungti Lietuvą į SSSR, pagarbiai vadinama „Aukščiausiuoju Sovietu“).

Lygiai tas pats prasmių ir niuansų praradimas įvyksta, kai bandoma „kolchozą“ versti „kolūkiu“ (dingsta šio baudžiavinio darinio svetimumo Lietuvai, prievartinio importo iš šalies atspalvis, taigi jis tyčia ar netyčia lietuvinamas ne vien kalbiniu požiūriu). Arba KGB (rusų klb. „Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti“) verčiant neutraliu „Valstybės saugumo komitetu“ – tokia santrumpos reikšmė – kaip mat išnyksta ir tų trijų raidžių „svoris“, ir supratimas, apie ką kalbama. Juk kiekvienoje šalyje yra koks nors valstybės saugumo komitetas.

Panašiai susintume kalbą ir komplikuotume supratimą, jei mėgintume gestapą versti „slaptąja valstybės policija“, o Wehrmachtą – „gynybos pajėgomis“ (nes tokios tų vokiškų žodžių reikšmės). Kadangi nebandome to daryti, palikime ir sovietus būti sovietais. Nes tarybomis iš tiesų jie niekada nebuvo.

Pabaigai, kad nebūtų taip perdaug rimta, senas gruziniškas anekdotas užduotąja tema. Ateina Šota pas savo bičiulį Niko ir sako – paskolink aviną, dukra išteka, šašlykus reikia ruošti. Niko sako – avino neturiu, bet turiu tau patarimą (rusų klb. „soviet“, taigi) – paprašyk mūsų pažįstamo Vaso, gal jisai duos. Vaso taipgi – avino neduosiu, negaliu, bet turiu tau gerą patarimą… Ir kai apėjęs kaimą, Šota ima piktintis kaimynais, paskutinysis jam sako: – Ei, kuo nepatenkintas?! Ar pas mus avinų šalis, ar Sovietų?! (=patarimų)

Taigi nebūkite sovietiniai avinai, brangūs Tautiečiai.

Nuotrauka R. G. Atkurtos Lietuvos Respublikos
100-mečio minėjimas Seime. 2018 02 16