(1920 m. gegužės 18 d. – 2005 m. balandžio 2 d. )
Dalijuosi su fb Bičiuliais nuotrauka ir istorija iš dabar jau nutolusių 1990-ųjų.
Buvo ruduo, jau paskelbta Nepriklausomybė, atlaikyta SSSR ekonominė blokada. Ir nors Lietuvoje tebestovėjo svetima kariuomenė, iš kremliaus aidėjo grasinimai ir reikalavimai „grįžti į teisinę padėtį iki Kovo 11-osios“ (tada jie, esą, pradėtų derybas) – gyvenimas pamažu keitėsi. Vadavosi iš primestų sovietinių gniaužtų.
Vienas tokių požymių buvo, kad ir su trukdžiais, atsiverianti galimybė išvykti į tikrą, nesovietinį, nesocialistinį užsienį – jau ne vien kompartijai nusipelniusiems asmenims, kaip anksčiau.
Taip 1990 m. rugsėjo mėn. grupė Lietuvos kunigų dviem išklerusiais autobusais „Ikarus“ išvažiavome dalyvauti katalikų charizminio judėjimo rekolekcijose (susikaupimo dienose) Romoje.
Vykome per Baltarusiją (Brestą), Ukrainą, per tokį pasienio punktą Čop (Karpatuose) įvažiavome į Vengriją. Pasienio punktai į Lenkiją dar neveikė, mūsų dokumentus pasienyje dar tikrino SSSR pasieniečiai ir muitinė. Bet – važiavome į Vakarus, kas prieš keletą metų negalėjo net prisisapnuoti.
Absoliuti dauguma mūsų iki tol nebuvome lankęsi anoje „geležinės uždangos“ pusėje, net nė Lenkijoje. Per Vengriją, Rumuniją, tuomet dar vieningą Jugoslaviją artėjome prie „tikrųjų“, „kapitalistinių“ Vakarų – pirmą kartą gyvenime. Beje, prieš tai dar kunigas Eugenijus Bartulis, dabartinis Šiaulių vyskupas, karštas Marijos „fanas“, verste privertė mūsų vairuotojus padaryti didelį lankstą ir užsukti į tada jau garsią Medžiugorję. (Galite įsivaizduoti – sovietiniai „Ikarusai“ su nuolat gendančia stabdžių sistema – siaubingais siaurais kalnų keliukais…)
Į Italiją įvažiavome per Triesto uostamiestį Adrijos pajūry. Pamaldos ir susitikimai vyko Vatikano modernioje Pauliaus VI salėje, lyg didžiuliame angare, kurį puošė tik priekyje esanti prisikeliančio Kristaus skulptūra, veržli jaunuolio figūra, tarsi kylanti aukštyn iš degančio krūmo raizgų. Programoje buvo numatytas ir lietuvių grupės susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Turiu tokią pačiam nelengvą savybę. Iš prigimties truputį droviuosi „aukštų pareigūnų“, „tituluotų asmenų“, nors protu ir suprantu, kad jie visi irgi yra „tokie patys žmonės“, ir Dievo akivaizdoje visi mes lygiai vertingi. Droviuosi, kai nėra būtina, „eksponuoti save“. Bet vis nutinka taip, kad vidinio supratimo jaučiuosi verčiamas peržengti visus tuos drovumus ir pasielgti priešingai. Kaip atsisakydamas priesaikos sovietų kariuomenėje.
Laukdamas susitikimo su Popiežiumi, mąsčiau apie Lietuvą. Tuo metu, 1990 m. pabaigoje, visi jautėme augantį Maskvos pyktį ir artėjančią agresiją. Turi kažkaip atkreipti į tai Popiežiaus dėmesį, kalė mano „vidinis balsas“, nors nieko to nėra protokole, nors bijai – susiimk! Padės – nepadės, o padaryti tai privalai.
Jonas Paulius atėjo į mūsų būrį Pauliaus VI salėje, apsupome jį – su šiek tiek kaimišku supratimu atsitempę dovanų didelį šakotį („baumkucheną“), išskleidę suglamžytą Trispalvę (matosi geltona juosta nuotraukoje).
Kažkas sakė oficialius sveikinimo žodžius. Jaudindamasis nutvėriau Popiežių už rankovės ir vokiškai, vienintele Vakarų kalba, kurią mokėjau, išbėriau (iš jaudulio kiek per garsiai, turbūt): „Šventasis Tėve, užstokite Lietuvą, Kristus visada buvo mažųjų pusėje!“ Tą akimirką ir užfiksavo Vatikano fotografas. Jono Pauliaus reakcija buvo tokia, kaip nuotraukoje – matydamas, kad tas vaikinas smarkiai jaudinasi, pritariamai ir raminamai palingavo dešinę ranką. Kažkas iš mūsų grupės sušnypštė: „Ką tu ten kalbi, jis nesupranta vokiškai!“ Bet aš žinojau, kad JP II vokiškai gerai supranta.
Nuotrauka – Felici. Iš kairės: kun. Vytautas Balčiūnas, kun. Gediminas Tamošiūnas, Popiežius Jonas Paulius II, kun. Juozapas Anusevičius, kun. Robertas Grigas, kun. Artūras Jagelavičius, Romos lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius mons. Algimantas Bartkus.