laikmetis.lt
Pirmadienį amerikiečiai ir britai prabudo nuo žiniasklaidos pranešimų apie „kraštutinių dešiniųjų“ stiprėjimą Europoje. Anot anglakalbės žiniasklaidos, ypač blogai buvo Prancūzijoje, kur „kraštutiniai dešinieji“ taip smarkiai sudrebino prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) centristinę koaliciją, kad jis pasijuto priverstas surengti pirmalaikius rinkimus.
Anglakalbiams galima atleisti, nes jie paniškai bijo, kad prancūzų fašistinis skunkas Pepe Le Pétain atvyks į Respubliką ir paskelbs, kad į ją sugrįžta Viši. Pagaliau, ką dar galėtų reikšti „kraštutiniai dešinieji“?
Po šio savaitgalio balsavimo turėtų būti aišku, kad „kraštutiniai dešinieji“ yra terminas, kuris daugiau pasako apie jį vartojančio asmens šališkumą nei apie asmenį ar partiją, kuriai jis taikomas.
Istorija tokia: dar 2018 m. JAV liberalusis mokslininkas Markas Lilla (Markas Lila) žurnale „New York Review of Books“ paskelbė apgalvotą straipsnį, kuriame amerikiečių skaitytojams atskleidė „du naujosios prancūzų dešinės kelius“.
„Europos dešinėje vyksta kažkas nauja, ir tai susiję ne tik su ksenofobiškais populistų išpuoliais”, – rašė Lilla. Toliau jis kalbėjo apie tai, kaip netradicinės dešiniosios partijos Prancūzijoje (ir ne tik) kuria nuoseklią ideologinę programą, kad pasiektų europiečius, susvetimėjusius su neoliberalia ekonomika, masine migracija ir kitais globalizmo epochos bruožais.
Straipsnio pradžioje Lilla kaltino žiniasklaidą, kad ji nesupranta Europos dešiniųjų niuansų. Dėl prancūzų žurnalistų „siauro matymo“ jiems sunku suprasti dešiniųjų rinkėjus, kuriems nusibodo išsekę respublikonai, bet kurie nesitapatina ir su Nacionaliniu frontu.
Kitame, bene svarbiausio liberalių Amerikos intelektualų žurnalo, numeryje pasirodė laiškas iš Paryžiaus, kuriame Lillai buvo griežtai priekaištaujama. Jo autorius teigė, kad nepaisant visų įdomių dalykų, kuriuos Lilla atskleidė apie naujai besiformuojančius prancūzų dešiniuosius, jie vis tiek yra tik nekenčiančių musulmonų fanatikų gauja, ir mes niekada neturime to pamiršti.
Kas jo autorius? James McAuley (Džeimsas Makalėjus), tuo metu dirbęs „Washington Post“ korespondentu Paryžiuje. Jo vos pridengta insinuacija buvo ta, kad Lilla, bandydamas suprasti savo temą, elgėsi kaip naudingas Prancūzijos neofašistų idiotas. Iš tikrųjų kai kurie iš tų pačių žmonių, kuriuos Lilla aprašė, anksčiau tais pačiais metais, lankantis Prancūzijoje, įspėjo mane, kad vengčiau tam tikrų grupuočių, nes jos tikrai yra fašistinės. Man pasirodė iškalbinga, kad žurnalistas, nuo kurio rašinių Amerikos sostinės vadovų klasė labiausiai priklausė, kad suprastų, kas vyksta Prancūzijoje, nesugebėjo padaryti svarbių skirtumų. Jam visi, kurie buvo dešinieji nuo Nicolas Sarkozy (Nikolia Sarkozi) laikų, buvo Viši vyriausybės simpatikai.
Praėjus šešeriems metams nuo to laiko, kai pasirodė šis apsikeitimas nuomonėmis, Europoje daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, Nacionalinis frontas dabar yra Nacionalinis sambūris, o Marine Le Pen (Marinai Le Pen) pavyko išvalyti partiją nuo nešvarių elementų. Persikėliau į Vengriją ir pradėjau suprasti nacionalistinę konservatyviąją Europos politiką iš vidaus. Vis dėlto pagrindinė įžvalga, kurią gavau iš to Lillos ir MacAuley pokalbio, man puikiai pasitarnavo: niekada, niekada nepasitikėkite menstryminiais žurnalistais, kad jie tiksliai informuos apie netradicinius Europos dešiniuosius.
Vengrijoje gyvenantiems JAV ir Jungtinės Karalystės emigrantams įprasta prie gėrimų juoktis iš to, kaip kvailai mūsų draugai ir šeima namuose panikuoja dėl „fašizmo“ čia, Orbanistane. Visi žinome istorijas, kaip šie žmonės atvykę pas mus į svečius būna šokiruoti bei sužavėti, kad Vengrija nėra tokia, kokią esant tikino jų žiniasklaida.
„Jaučiuosi tarsi vėl būčiau Europoje“, – pernai man sakė vienas paryžietis. Tai dažnas europiečių, kurie pamiršo, kaip gera gyventi mieste, kurio neužplūdo migrantai ir jų nusikalstamumas, pastebėjimas. Budapešte galima tiesiogine to žodžio prasme ištisas dienas nematyti policijos pareigūno. Jų nereikia taip, kaip kitur Europoje. Vengrai nėra šventieji, bet jie žino, kaip elgtis.
Kairiajai žiniasklaidai ir liberaliems akademikams svarbu demonizuoti V. Orbaną, nes jei žmonės atvyks į Vengriją ir pamatys, ką pasiekė jo vyriausybė, jie susimąstys, kodėl to paties negali turėti savo šalyse. Tai pasakytina ir apie dešiniųjų liberalų institucionalistus atlantinėje sferoje. Daugelis konservatyvių, prieš Trumpą (Trampą) nusiteikusių Vašingtono grandų nuoširdžiai tiki, kad Vengrija yra fašistinė pragaro skylė. Jie labiau tikėtų sniego žmogumi nei sutiktų su tuo, kad Vengrijoje iš tikrųjų nėra jokios kraštutinės dešinės, o „Fidesz“ pernelyg nuosaiki.
Dėl tos pačios priežasties tiems patiems liberalams svarbu, kad anglosferos masės, nemokančios skaityti kitomis kalbomis ir todėl priklausomos nuo savo žiniasklaidos, kad galėtų gauti informaciją, būtų įbaugintos populistinių Europos dešiniųjų. Jei nuolat vadinsite juos „kraštutiniais dešiniaisiais“, daugelis gerų ketinimų turinčių amerikiečių ir britų iš karto atmes juos kaip panašius į nacius. Tai, žinoma, tik sustiprina silpstančią liberaliąją tvarką – o tai, ko gero, ir yra tikslas.
Žinoma, buvo laikas, kai „kraštutinė dešinė“ buvo tikslus ir naudingas apibūdinimas. Devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje Jeano-Marie Le Peno (Žano-Mari Le Peno) Nacionalinis frontas buvo būtent tokia partija: fašistinių ar pusiau fašistinių pažiūrų, įskaitant antisemitizmą, partija, kuri buvo kraštutinė dešinioji Prancūzijos politinio spektro dalis. Pagrindinę dešiniųjų srovę sudarė Jacques’o Chiraco (Žako Širako) vadovaujami golistai, o kairiuosius – François Mitterrando (Fransua Miterano) ir jo įpėdiniai socialistai.
Tai buvo anuomet. Šiandien tiek socialistai, tiek golistai yra paskydusios jėgos Prancūzijos politikoje. Buvęs socialistas Emmanuelis Macronas pasisavino didžiąją dalį kairiųjų jėgų, o užkietėję ideologai perėjo į Jeano-Luco Mélanchono (Žano-Liuko Melanšono) kraštutinių kairiųjų partiją. Marine Le Pen ir Jordano Bardella (Žordano Bardelia) Nacionalinis sambūris, kuriam sekmadienį atiteko vienas iš trijų rinkėjų atiduotų balsų, nėra „kraštutiniai dešinieji“. Jie yra dešinieji, tout court.
Žurnalistai ir kiti, kurie tvirtina kitaip, gyvena praeityje. Kas būtų, jei Europos žurnalistai, devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje rengę reportažus iš JAV, primygtinai reikalautų vadinti Reagano (Reigano) respublikonus „kraštutiniais dešiniaisiais“, nes reiganistai nebegyveno pagal Nixono (Niksono) laikų Respublikonų partijos platformas? Ar tai padėtų Europos skaitytojams geriau suprasti, kas vyksta Amerikoje? O gal tai būtų labiau žurnalistų aklumo ir šališkumo įrodymas?
Tiesą sakant, neabejotina, kad pagrindinis Jeano-Marie Le Peno įsitikinimas – kad masinė migracija, ypač musulmonų, yra nelaimė Prancūzijai – tapo kur kas aktualesnis nei prieš dvidešimt metų. Taip yra todėl, kad prancūzų rinkėjai savo akimis mato, kaip keičiasi jų šalis, ir jiems tai nepatinka. Jie taip pat mato, kokie bejėgiai šios krizės akivaizdoje yra institucijų vadovai. Todėl jie labiau linkę suteikti šansą vadinamosioms „kraštutinių dešiniųjų“ partijoms. Kam toliau balsuoti prieš „kraštutinius dešiniuosius“, jei to pasekmė – dar didesnis nuosmukis?
Vis dėlto, jei atidžiai pažvelgtumėte į Nacionalinio sambūrio platformą, ji šokiruotų amerikiečius bent jau tuo, kokia… normali ji yra. Jei tai yra „kraštutinė dešinė“, tai jūsų bažnyčią lankanti močiutė iš Dotano, Alabamos valstijoje, kuri nuo pat Nixono laikų balsavo už respublikonus, yra trigubas Hitleris.
Pirmieji du platformos punktai yra tai, kas labiausiai išskiria Nacionalinį sambūrį: nekontroliuojamos migracijos sustabdymas ir islamistinių ideologijų bei tinklų išnaikinimas. Jei netikite, kad tai populiarios pažiūros tarp 2024 m. prancūzų ir kad prancūzai turi rimtų priežasčių tuo tikėti (o ne tik išankstinį nusistatymą), vadinasi, gyvenote dramblio kaulo bokšte. Jei netikite, kad dauguma amerikiečių – ir ne tik respublikonų – pritartų šiai politikai, nors jos sprendžiamos problemos JAV yra kur kas mažiau aktualios, vadinasi, svajojate.
Likusi platformos dalis yra kokčiai nuobodi. Griežtas požiūris į nusikalstamumą. Už nacionalizmą. Mokesčių lengvatos ir kitos priemonės Prancūzijos pramonei ir verslumui skatinti. Didesnės išlaidos gynybai. Mažesni PVM mokesčiai energetikos produktams ir Prancūzijos branduolinės energetikos programos atgaivinimas. Tokie dalykai.
Prancūzų rinkėjai savo akimis mato, kaip keičiasi jų šalis, ir jiems tai nepatinka. Jie taip pat mato, kokie bejėgiai šios krizės akivaizdoje yra institucijų vadovai. Todėl jie labiau linkę suteikti šansą vadinamosioms „kraštutinių dešiniųjų“ partijoms.
Dar kartą perskaitykite Marko Lillos aprašytą Prancūzijoje besireiškiančią naują dešiniųjų srovę. Būtent toks konservatizmas man patinka – ir jį kur kas dažniau rasite Viktoro Orbano, o ne Marine Le Pen kalbose (nors atkreipkite dėmesį į jaunos Marine dukterėčios Marion Maréchal (Marion Marešal) iš Érico Zemmouro (Eriko Zemuro) partijos „Rekonkista“ retoriką; ji įkūnija tokį katalikišką konservatizmą). Tačiau šis intelektualiai gilesnis konservatizmas gali geriau klestėti politinėje santvarkoje, kurią valdo sekuliarioji Le Pen ir dešinysis Bardella, lygiai taip pat, kaip jo amerikietiškoji versija turi kur kas daugiau šansų sulaukti sėkmės valdant Donaldui Trumpui.
Tiesa, nei M. Le Pen, nei D. Trumpas nėra tokio lygio kaip M. Thatcher (Tečer) ar R. Reaganas, bet galbūt jie geriau tinka epochoms, kurios juos sukūrė. Juk XX a. septintajame dešimtmetyje abu šie kultiniai konservatorių lyderiai buvo laikomi savo partijų „kraštutinių dešiniųjų“ avatarais.
Visada lengviau kaltinti tariamas blogybes tų, kurių nekenti, nei pripažinti savo pusės nesėkmes. Griežtai kairiųjų pažiūrų anglų politikas George’as Galloway’us (Džordžas Galovėjus) kai kuriais atžvilgiais yra grėsmingas, bet kai jis teisus, tai teisus. Po sekmadienio balsavimo jis tviteryje rašė, kad europiečiai renkasi dešinįjį populizmą dėl centrizmo nesėkmių. Toliau jis tęsė: “Kultūrinė panieka šeimai, tikėjimui ir šaliai. Bendrapartiečiai iš to pačio kiemo. Ekonominis nuosmukis [ir] deindustrializacija, apvilkta žaliosiomis mantromis. Jo neatbaidys VIEŠAS liberalizmas, svaičiojimas apie „izmus“, „istus“ ir „obijas“.”
Šiuo klausimu nacionalistiškai nusiteikę konservatoriai gali sutikti su tvirtu kairiuoju anglu. Galbūt reikia būti už establišmento centro ribų, kad viską aiškiai matytum. Išskyrus Prancūziją, sekmadienio rinkimų rezultatai nebuvo ta revoliucija prie balsadėžių, kurios mes, konservatoriai, tikėjomės. Tačiau jie tikriausiai buvo seisminis posūkis prieš tikrąjį žemės drebėjimą, kuris dar tik laukia. Žiniasklaida ir valdančioji klasė Briuselyje, Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse, visiškai apsėsta budulių įpročio atmesti sudėtingas idėjas, vadinant jas fobijomis ar iracionaliai prietarais, bus paskutiniai, kurie tai pastebės.
Taip pat ir vis dar tikintys, kad šie instituciniai ekspertai yra tikslūs pasaulio, koks jis yra, analitikai, skirtingai nuo pasaulio, kuriame, kaip jie manė, gyveno praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, istorijos pabaigoje, kai visi didieji ir gerieji sutarė, kad globalistinė liberalioji demokratija yra galutinis visų žmonijos problemų sprendimas. Ta epocha praėjo, o jos idealai išblėso dėl nesėkmių. Norite tikėkite, norite ne, bet kažkada George’as Sorosas (Džordžas Sorosas) buvo ateitis.