Bernardinai.lt
Argentinietis Rodrigo Pardo puikiai kalba lietuviškai ir netgi moko lietuvių kalbos Argentinoje gyvenančius lietuvius. Su juo kalbamės apie kalbą, jos kismą ir kultūrą.
Užduosiu turbūt dažniausiai Tau užduodamą klausimą: kas lėmė, jog susidomėjai kalba, kuri net nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką?
Buvau dar mokykloje, kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Tuo metu vienas bendraklasis atsitiktinai pradėjo žaisti kompiuterinį žaidimą internetu Lietuvos serveryje. Ten jis sužinojo porą žodžių, tokių kaip „paro“ („parodyk“), „labas“ ir „kiek“.
Pradėjau ieškoti daugiau informacijos internete ir taip susidūriau su lietuvių kalbos gramatika. Labiausiai mane nustebino linksniai, anksčiau niekada nebuvau apie juos girdėjęs. Vėliau pats žaisdamas minėtą žaidimą netyčia aptikau lietuviškos muzikos, norėjau sužinoti dainų tekstų reikšmę.
Kaip manai, ar trūksta internetinių svetainių, programų ir kursų užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos? Ar tokie dalykai apskritai reikalingi ir kam nors įdomūs?
2006 metais, kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos, informacijos internete nebuvo daug, skaitydavau angliškai. Galbūt ir būčiau galėjęs žiūrėti kokią nors LRT, bet kol sužinojau apie tokį dalyką, praėjo labai daug laiko. Po 2009-ųjų ar 2010-ųjų internete atsirado daug daugiau medžiagos, tinkamos mokytis.
Buvo labai įdomu pabandyti vartoti linksnius. Išmokau dar vieną žodį „pieštukas“, nes tai buvo linksniavimo pavyzdys. Eidavau į pokalbių kambarius, stebėdavau, ką kiti susirašinėja, bendraudavau per „Skype“ su lietuviais.
Atrodo, jog niekada nesiruošiau rimtai mokytis lietuvių kalbos, aš tiesiog bandydavau susikalbėti. Bandydavau pasakyti vieną kitą sakinį iš to, ką skaičiau „Debesėlyje“ – kalbos mokymosi svetainėje (www.debeselis.net). Ir kuo toliau, tuo labiau tai man patiko – kalba tapo galvosūkiu, kurį norėjau išspręsti.
Ar per kalbą galima pažinti ir kultūrą? Ką dar gauname besimokydami naujos kalbos?
Kalba yra puiki komunikacijos priemonė. Mokėdami kalbą turime progą šnekėtis su vienos ar kitos šalies gimtakalbiais, kurie mums gali papasakoti apie savo kultūrą tai, ko galbūt niekur kitur neperskaitysime.
Kalbų mokėjimas praplečia pasaulėžiūrą, imi labiau suprasti pasaulį ir tai, kad jis įvairus. Kitaip imi žiūrėti ne tik į save, bet ir į savo kultūrą, šalį. Galų gale imi permąstyti daugelį dalykų, imi suprasti, kad ne viskas turi būti taip, kaip visada galvojai.
Man apie lietuvių kultūrą pasakojo patys lietuviai ir tik taip pirmiausiai aš ją pažinau. Pavyzdžiui, aš niekada nedalyvavau Joninių šventėje, nemačiau, kaip atrodo laužai ar vainikai, bet aš apie šitą šventę daug girdėjau.
Ar Tau artima lietuvių kultūra? Apskritai, kaip manai, ar kita kultūra ilgainiui gali tapti sava?
Gerbiu lietuvius dėl to, kad jie per visą tą nelengvą okupacijų ir kitų negandų laikotarpį neprarado savo kultūros, išlaikė ją beveik nepakitusią. Visos kultūros yra įdomios, bet lietuvių kultūra mane vis vien kažkuo labiau traukia. Galbūt kada nors ir galėsiu atsakyti kuo, bet šiuo metu atsakymo neturiu.
Iš pradžių bandžiau susitapatinti su lietuviais, juos kopijuoti. Vėliau supratau, jog kultūra įsisavinama visai kitaip, jos neperimsi net ilgiausiai gyvendamas kitoje šalyje. Manau, jog kita kultūra niekada negali tapti visiškai sava. O jei galėtų, būtų netgi liūdna, nes tai reikštų, kad gali prarasti savąją kultūrą.
Dirbi ir nuolatos bendrauji su Argentinos lietuviais. Ką pastebi juose, kokios kultūros atstovais juos pavadintum?
Viskas priklauso nuo kartos ir nuo to, ką jiems perdavė jų tėvai. Jeigu, pavyzdžiui, Raulio Petronio (dabartinio „Mindaugo“ draugijos pirmininko) tėvai nebūtų aktyviai dalyvavę draugijos veikloje, gal jis būtų pamiršęs lietuvių kalbą ir niekada nebeprisiminęs, gal nebūtų dabar aktyvus draugijos narys.
Bet, aišku, gali atsitikti ir kitaip. „Nemuno“ draugijos pirmininko Jono dukra Laima augs apsupta lietuviškumo, jos tėtis jai perduos daug daugiau, nei jam perdavė jo tėvai, nes mokėdamas kalbą jis turi daugiau galimybių pažinti Lietuvą ir jos kultūrą.
Ar kalbėdamas lietuviškai esi kitokesnis nei kalbėdamas ispaniškai? Jei taip, tai koks tas skirtumas?
Taip, manau, jog esu truputį kitoks kalbėdamas ne savo gimtąja kalba. Mano tėvai, iš kurių išmokau kalbėti ispaniškai, yra garsiai kalbantys, itin įsijaučiantys į tai, ką sako. Lietuvių kalbos mokiausi iš „Debeselis.net“ puslapio įkūrėjo filologo Laimio, kuris yra labai ramus ir kantrus žmogus. Ėmiau jį nesąmoningai kartoti, kopijuoti. Pastebėjau, jog net mano balsas šiek tiek žemesnis, kai kalbu lietuviškai.
Ne gimtosios kalbos žodžiai man turi reikšmę, nes esu išmokęs, ką jie reiškia. Bet jie man nesukelia tiek jausmų, kiek gimtosios kalbos žodžiai. Jie nėra taip artimai susiję su jausmais, daug lengviau būti atviram ne savo kalba, daug drąsiau.
Sakoma, jog net lietuviams kirčiavimas dažnai yra Achilo kulnas. Kaip pats mokeisi kirčiuoti?
Iš pradžių buvo labai sunku, kadangi lietuviškai daugiausiai bendraudavau raštu. Buvau net susigalvojęs, jog kirčiuojant bendratis kirtis turi būti ant „i“, vėliau mane pataisė jau minėtasis Laimis.
Turiu Antano Pakerio ir Aldono Pupkio knygą „Lietuvių kalbos bendrinė tartis“ ir dar kelias, iš jų šiek tiek mokiausi, bet, manau, jog daugumą žodžių kirčiuoti išmokau tiesiog savaime.
Dažnas ir vis dar atviras klausimas – ar reikėtų atsisakyti kalbos taisyklingumo sampratos, kadangi kalba yra gyvas, nuolatos besikeičiantis organizmas, kurį formuoja kiekvienas ja kalbantis žmogus?
Kalbą kuria ja kalbantys žmonės, kalbėdamas gimtakalbis visada yra teisus, o vienas ar kitas „netinkamas“ žodis gali būti tiesiog tarmybė. Kalba turi tikti tam tikrai situacijai. Aišku, šis požiūris labiau tinka tai kalbai, kuria kalba daugybė žmonių. Argentinos žiniasklaidoje niekas nekalba bendrine ispanų kalba, niekas to net nereikalauja. Mažą kalbą reikia labiau saugoti.
Lietuvių kalba be galo įvairi. Deja, girdėjau, jog dėl bendrinės kalbos vartojimo ima nykti tarmės, tad svarbu nusibrėžti ribą tarp to, kas kalboje yra taisytina, ir to, kas natūralu ir natūraliai formuojasi.
Galbūt pastebi, jog užsienio kalbų įtaka šiek tiek keičia kalbą? Ar tai blogai? Gal tai natūralus ir neišvengiamas procesas?
Tai natūralus ir neišvengiamas procesas, o noras išvengti šio proceso kartais gali būti tiesiog politinis sprendimas. Man lietuvių kalba graži, aš niekada negalėčiau pasakyti, jog lietuvių kalba yra bjutifuli. Baisu, kai močiutė nesupranta, jei laikraštyje rašoma performance arba sale 50% off (ispaniškai „sale“ reiškia „išeina“). Bet kartais tiesiog nėra kito varianto, todėl tenka vartoti tarptautinį arba kokį kitą iš svetimų kalbų atėjusį žodį.
Kaip manai, ar derėtų baimintis, jog lietuvių tautai išsibarsčius po visą pasaulį kalba, kuria šiandien bendraujame, išnyks?
Kalbos išnykimas yra ilgas procesas: kalba laikoma išnykusia tada, kai lieka tik vienas ta kalba kalbantis žmogus arba kai nelieka nei vieno teksto. Manau, tikrai nereikia baimintis, jog lietuvių kalba išnyks. Ar išnyko hebrajų kalba? Buvo galima tikėtis visko, bet Izraelyje šiuo metu vėl kalbama iš raštų išmokta senąja hebrajų kalba.
Savanoriškai dalyvauji lietuvių draugijų „Mindaugas“ ir „Nemunas“ veiklose, netgi lietuvius mokai lietuvių kalbos. Kodėl Tau tai svarbu?
Kalbos jie nemoka dėl istorinių priežasčių, jie turėjo išvykti iš okupuotos ar neturtingos savo šalies. Juos mokydamas aš tarsi atstatinėju pasaulio pusiausvyrą, nes jiems priklauso mokėti savo kalbą. Apskritai atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas – jeigu aš galiu padėti, aš ir padedu. Padėdamas kitiems jaučiuosi gerai.
Kalbino Birutė Grašytė