„The New York Times“ užsienio naujienų apžvalgininkas
Ar esate girdėję apie sandorį dėl Irano mainais už Ukrainą?
O jis atrodo taip: Vladimiro Putino vadovaujama Rusija maloniai padeda išspręsti Irano branduolinės programos problemą. Ir tai naudinga visais atžvilgiais. Apie tai skaitome ir mano kolegos Davido Sangerio neseniai paskelbtame straipsnyje pavadinimu „Rusijos įtaka suteikia deryboms dėl Irano tikėtiną postūmį“. Mainais Jungtinės Valstijos dedasi nepastebinčios didelio Rusijos karinių pajėgų telkimo prie sienos su Ukraina ir teritorijose, kurias kontroliuoja Maskvos remiami maištingieji separatistai.
Aš nesugestionuoju, jog tarp Obamos administracijos ir V.Putino esama kokio nors formalaus sandorio dėl Irano mainais už Ukrainą. Aš sugestionuoju, jog Rusijos lyderis aiškiai mato Amerikos silpnąsias vietas ir išradingai parenka laiką. Netikėtas naujų kovos veiksmų paūmėjimas Rytų Ukrainoje ir netikėtas Rusijos pasišovimas padėti derybose su Iranu dėl branduolinės programos prieš pat galutinį terminą lapkričio 24-ąją nėra vien tik paprastas sutapimas. Tai – Rusijos strategijos dalis ir kol kas Jungtinės Valstijos žaidžia pagal šį scenarijų.
Sutartis dėl Irano branduolinės programos būtų naudingas Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Iranui ir pasauliui. Prezidentas Obama supranta jos svarbą, kaip skelbiama jo laiške Irano dvasiniam vadovui Ajatolai Ali Khamenei‘ui. Jei būtų susitarta, nebeatšaukiama Irano branduolinė galia būtų apribota ir taptų patikrinama programa, kuri užtikrintų, jog Iranas niekada neturės savo bombos, ir kuri leistų paskutinei didelei besivystančios ekonomikos valstybei integruotis į pasaulinę ekonomiką. Ji [Ši sutartis] pakeistų užstrigusią politinę situaciją Vidurio Rytuose – ir suglumintų Amerikos priešus, ir paskatintų sąjungininkus, linkusius kartais manipuliuoti, mąstyti naujai ir galbūt kur kas konstruktyviau. Šia prasme sutartis simbolizuoja paskutinę viltį dėl Obamos pastangų liekamosios vertės Vidurio Rytuose. Akivaizdu, kad ir jis pats to trokšta.
Bet neįvardyta sutarties su Iranu kaina, kad ir kokia gyvybiškai svarbi ji būtų, negali būti Ukrainos praradimas ir NATO iširimas. Nepaisydamas Rusijos 1994 metų susitarimo „gerbti Ukrainos nepriklausomybę ir suverenitetą ir esamas jos sienas“, V.Putinas jau aneksavo Krymą. Yra visos priežastys manyti, kad jis turi planų ir dėl visos Ukrainos. Manyti, kad V.Putinas neturi rimtų ketinimų atkurti Sovietų Sąjungą nauju pavidalu, buvo Vakarų klaida.
Dabartinis Rusijos pajėgų telkimas turi visus pasiruošimo pulti požymius. Didelės be skiriamųjų ženklų sunkiosios ginkluotės ir tankų kolonos, vairuojamos žmonių, dėvinčių uniformas be atpažinimo ženklų (kaip ir užėmusieji Krymą), buvo pastebėtos judant sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje fronto linijos link. Į tam tikras pozicijas perkeltos ir sudėtingos artilerijos bei raketų „žemė–oras“ sistemos. Telkiami daliniai, atkeliavę iš Rusijos rytų ir tolimosios šiaurės. Kariniai daliniai neperkeliami už tūkstančių mylių dėl nieko.
Atsistatydinęs NATO generolas, neseniai dalyvavęs derybose su Ukrainos prezidentu Petro Porošenko, man papasakojo, kad, turimais žvalgybos duomenimis, prie sienų stovi 45 000 reguliariosios Rusijos kariuomenės karių; dešimtys tūkstančių kovotojų iš Rusijos jau yra Ukrainoje, kur jiems vadovauja rusų karininkai ir karinis personalas; [kaip ir] apie 450 kovos tankų bei 700 artilerijos pabūklų.
„Tam pasipriešinti Ukraina neturi realių galimybių, – pasakė jis. – Jie mano, kad mes esame jų draugai, ir nesupranta, kodėl mes nenorime jie padėti. Jie nusivylę ir išsigandę, nes jie mato, kaip ant jų leidžiasi kūjis.“
Į V.Putino mojavimą kūju Vakarai reaguoja išreikšdami susirūpinimą. Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo tarybos atstovė spaudai sakė: „Esame labai susirūpinę.“ Europos Sąjunga pranešimus apie sunkiosios ginkluotės kolonas pavadino „keliančiais nerimą“. Susirūpinimu ir nerimu kūjo nesustabdysi. P.Porošenkos prašymai B.Obamai užtikrinti esmingą Amerikos karinę pagalbą neturėjo būti atmesti.
Stebėti Putino veiksmus. Būti labai dėmesingiems jo žodžiams. Tokia yra praėjusių metų pamoka. Ir ji dar neišmokta. Malonu, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir JAV sekretorius Johnas Kerry ką tik susitarė keistis informacija apie situaciją Ukrainoje ir pakvietė laikytis rugsėjo paliaubų, kurios pranyko Donecko dūmuose ir ugnyje. Tai irgi beprasmiška. Lavrovas apsimeta niekuo dėtas dėl karinių pajėgų telkimo. Jam teko gerojo policininko vaidmuo.
Tikrovė yra pavojinga. Praėjus ketvirčiui šimtmečio po Berlyno sienos griūties, tuo metu, kai Vokietijos sostinėje į padangę kyla balionai, 45 mln. tauta, trokštanti džiaugtis Europos laisvės vaisiais, yra atiduodama Rusijai išdraskyti. Jeigu taip nutiks, jeigu Ukraina bus prarasta, Amerikos pažadas NATO sąjungininkams Baltijos šalyse ir Rytų Europoje nebebus laikomas patikimu. Esminis Rusijos strategijos tikslas nuo 1945 metų – nutraukti jungtį tarp Amerikos ir Europos gynybos – bus kone įgyvendintas.
Aš tik tikiuosi, kad Baltuosiuose rūmuose nebebus kartojama: „Negalime erzinti rusų dėl Ukrainos. Jie naudingi Irane. Be jų tos sutarties neturėsime.“ Tačiau dėl to nesilažinčiau. Sandoris dėl Irano mainais už Ukrainą net labai tikėtinas“.
Iš anglų kalbos vertė Ramutė Bingelienė