Bernardinai.lt
Žodžio laisvė gali priversti nepatogiai jaustis tą, kuris klauso, tačiau šis principas privalo būti ginamas net ir tuomet, kai žodis įžeidžia, savo paskaitoje per BBC 4 radijo programą „Požiūrio taškas“ teigė filosofas Rogeris Scrutonas.
Tokiems žmonėms kaip aš, išsilavinimą gavusiems pokario Britanijoje, laisvas žodis buvo tvirtas britiško gyvenimo stiliaus pamatas. Kaip kad rašė Johnas Stuartas Millis: „Esminis nuomonės išraiškos užgniaužimo blogis yra tas, kad taip apiplėšiama žmonių giminė – būsimosios kartos ir esantieji dabar, o tie, kurie nepritaria nuomonei, apiplėšiami net labiau nei tie, kurie tokios nuomonės laikosi. Jei nuomonė yra teisinga, tai jie netenka galimybės pakeisti klaidą tiesa; jei nuomonė klaidinga, tai jie praranda tai, kas yra bene didžiausia nauda – aiškesnį suvokimą ir gyvesnę tiesos įžvalgą, kuri gimsta jos kolizijoje su klaida.“
Ši žymi citata nėra paskutinis, o veikiau pirmasis žodis šiuo klausimu, ir mano jaunystės metais jis išreiškė visų išsilavinusių žmonių poziciją. Įstatymas, kaip mes tikėjome, apsaugos eretikus, disidentus ir abejojančiuosius nuo bet kokių bausmių, skirtų jiems gąsdinti ar nutildyti. Visa tai kilo iš įsitikinimo, kad tiesa ir ginčas yra šventi dalykai, kurie privalo būti apsaugoti nuo tų, kurie stengiasi visa tai užgniaužti.
Negana to, viešoji nuomonė, nepaisant to, apie ką būtų diskutuojama, kad ir kokie kraštutiniai bei absurdiški būtų požiūriai, palaikė įstatymą, pasirengusi sugėdinti tuos, kurie siekė prisiimti teisę nutildyti savo oponentus.
Dabar visa tai kinta. Remiantis 2006 metų „Rasinės ir religinės neapykantos aktu“ yra nusikalstama kurstyti neapykantą religinėms ir rasinėms grupėms.
„Kurstyti neapykantą“ yra didžiulį krūvį turinti, tačiau kartu ir neapibrėžta sąvoka. Ar aš kurstau neapykantą religinei grupei, jei atvirai kritikuoju jos įsitikinimus? Remiantis įstatymo nuostatomis, aš turėčiau vartoti „grasinančius žodžius ir elgesį“, taip pat turėčiau intenciją kurstyti neapykantą.
Tačiau ar įžeidimas yra priežastis apkaltinti ką nors nusikaltimu? Sveikas angliškas požiūris anksčiau buvo toks, kad tinkamas atsakas įžeidžiantiems žodžiams yra juos ignoruoti arba išpeikti taip kalbantįjį. Jei čia apskritai prireiktų teisės normų įsikišimo, tai tik tam, kad apsaugotų įžeidžiantįjį, o ne tą, kuriam skirtas įžeidimas. Dabar atrodo, kad viskas yra atvirkščiai.
Po išpuolio prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius daugelis buvo apimti šoko dėl 3 tūkst. nekaltų žmonių nužudymo, dėl nusikaltėlių iškrypimo kaltindami doktrinierišką islamą. Greitai į viešąjį diskursą pateko naujas žodis – islamofobija. Religinis fanatizmas tų, kurie įskrido į dangoraižius, ir vadinamoji jų kritikų islamofobija buvo abu pristatyti kaip nusikaltimai, sunkiai atskiriami vienas nuo kito savo destruktyvumu. Ateities politikos tikslas, kaip buvo leidžiama suprasti, privalo būti užtikrinimas to, kad nė vienas šių nusikaltimų nebebūtų įvykdytas. Augo spaudimas įstatymu uždrausti islamofobiją, ir būtent tai padaryti pabandė Rasinės ir religinės neapykantos įstatymas.
Praėjusį balandį Edas Milibandas pažadėjo, kad būsima Leiboristų partijos vyriausybė laikys islamofobiją sunkiu kriminaliniu nusikaltimu, o tai užtrauks ekstremalių pasekmių nusikaltimu apkaltintiems valstybės tarnautojams, policininkams ar mokytojams.
Tačiau jei vyriausybė nori sėkmingai įgyvendinti savo naujas priemones islamo ekstremizmui pažaboti, tai ji privalo skatinti žmones atvirai aptarti šiuos klausimus nepaisant to, kad kas nors gali įsižeisti. Visa tai grąžina mus prie to, ką galvoje turėjo Johnas Stuartas Millis. Didžiausią įžeidimą sukelia ne klaida, o tiesa. Jūs galite ištverti įžeidimus ir patyčias, kai žinote, jog jie yra klaidingi. Tačiau jei tave įžeidžiančios pastabos yra teisingos, tai tiesa tampa durklu į sielą, ir tu pradedi šaukti, kad visa tai yra „melas“, ir žinai, jog privalai nutildyti tas pastabas ištarusius žmones.
Būtent taip nutiko su islamofobija. Musulmonai mūsų visuomenėje dažnai yra išankstinių nuostatų, patyčių ir išpuolių aukos, ir visa tai yra liūdinanti situacija, kurią įstatymas stengiasi pakeisti. Tačiau kai žmonės išranda fobiją, kad paaiškintų visą islamo kritiką, jie kalba ne apie tai. Jie, susidurdami su kritika, nori paslėpti tiesą šaukdami „Melas!“ ir taip nutildyti kiekvieną bandymą diskutuoti. Mano nuomone, atėjo laikas į viešumą iškelti tiesą, įskaitant ir tiesą apie pačią Šventąją Knygą.
Klasikiniai islamo filosofai, ankstyvieji juristai ir sufijų poetai – visi bandė interpretuoti Koraną taip, kad jis derėtų su gyvenimu realiame pasaulyje. Tačiau jų pastangoms vis labiau buvo nepritariama, o dabar ortodoksų sunitų gretose plačiai laikomasi požiūrio, kad interpretacija nebėra leidžiama, arba, kaip kad sakoma, „idžtichado vartai užsivėrė“.
Negalima diskutuoti apie jokias realias problemas. Tačiau būtent dabar, kai islamas susiduria su Vakarų demokratija, šios diskusijos reikia labiausiai. Musulmonai, kaip ir mes visi, privalo prisitaikyti prie kintančių mūsų gyvenamojo laikotarpio aplinkybių. Mes prisitaikome keldami klausimus, klausdami, ar šis įsitikinimas yra teisingas, ar privalomas. Iš esmės mes atveriame savo širdis kitų žmonių argumentams ir bandome juos suderinti su savo pačių argumentais. Žodžio laisvė nėra aplink mus augančių įtampų priežastis, tačiau vienintelis sprendimas pašalinti tas įtampas. Jei vyriausybė nori sėkmingai išnaikinti islamo ekstremizmą, ji privalo skatinti žmones atvirai diskutuoti nepaisydama to, kas dėl tokių diskusijų gali įsižeisti.
2008 metais nusikaltimu taip pat tapo neapykantos kurstymas prieš žmones atsižvelgiant į jų seksualinę orientaciją. Liberalų ortodoksų požiūris yra toks, kad homoseksualumas yra įgimtas ir be kaltės. Kaip ir islamistai, šio požiūrio advokatai išrado fobiją, kuria prisidengdami bando nutildyti savo oponentus. Nors menkai nukrypkite nuo ortodoksijos ir būsite apkaltintas homofobija, kuri, nors kol kas ir nėra paskelbta kaip nusikaltimas, tačiau ypač tiems, kurie užima bet kurį viešą postą, sukelia didžiulių socialinių kaštų.
Baimė būti apkaltintam, kad nukrypsti nuo minios, kad šimtu procentų nepalaikai tos pačios nekritikuotinos nuomonės, paaiškina didžiąją dalį šioje šalyje priimamų prieš žodžio laisvę nukreiptų įstatymų. Politikai iš esmės nė nesiaiškino, ką gi jie turėjo omenyje sakydami „neapykantos kurstymas“. Jie tiesiog pernelyg troško pademonstruoti, kad palaiko musulmonus ir homoseksualus, net nepaisant šių abiejų grupių tarpusavio konflikto.
Būtent dėl šios priežasties politikai privalo būti atsargūs, vartodami tokias aptakias frazes, kurios gali būti pasitelktos diskusijai nutildyti. Mes galime nesutikti su požiūriu, jog homoseksualumas yra nuodėmė, tačiau tai nereiškia, kad gatvės pamokslautojai, kurie neseniai buvo sulaikyti, nes teigė tokį požiūrį, kursto neapykantą. Kad ir kokia klaidinga būtų jų nuomonė, ji legitimiai prisideda prie taip reikalingų viešųjų debatų – debatų, kurie dabar neįvyks dėl nuožmaus pasmerkimo tų, kurie nukrypsta nuo vienintelės leistinos nuomonės.
Koks tuomet turi būti įstatymo, reguliuojančio viešuosius debatus, vaidmuo? Man atrodo, jog toks įstatymas neturi kriminalizuoti nuomonės tų, kurie įžeidžia, tačiau kaip tik turi juos ginti, kad jie galėtų tą nuomonę reikšti. Interneto, socialinių tinklų amžiuje įstatymui tampa vis sudėtingiau prasiskverbti, o patyčios ir persekiojimai plinta anonimiškai išvengdami bausmių.
Nesenas pavyzdys iliustruoja tai, ką turiu mintyje. Pietų Korėjoje vykusios mokslinės konferencijos metu profesorius seras Timas Huntas, Nobelio premijos biologijoje laimėtojas, pareiškė, kad, kai tyrimų laboratorijoje yra merginų, tai „tu jas įsimyli, jos įsimyli tave, o tada, kai jas sukritikuoji, jos puola verkti“.
Netrukus prasidėjusi raganų medžioklė privertė serą Timą atsistatydinti iš profesoriaus posto Londono universitete, o Karališkoji bendruomenė, kurios narys jis yra, išplatino viešą pasmerkimą. Mokslinė bendruomenė jį atstūmė. Viso gyvenimo išskirtinis kūrybinis darbas buvo sugriautas.
Šiandienė ortodoksija teigia, kad lytis dabar yra visiškai nesvarbi siekiant mokslinės karjeros. Nežinau, ar toks požiūris yra teisingas, nors ir abejoju tuo, kaip kad ir seras Tomas akivaizdžiai jo neremia. Kaip galiu sužinoti, kas yra teisūs? Akivaizdu, kad tik svarstydamas argumentus, pasverdamas konkuruojančias nuomones, išsakytas argumentuotoje diskusijoje, ir skatindamas laisvą eretiškų požiūrių raišką.
Žodžio laisvė yra būtent apie tai, dėl to turi būti saugoma. Tiesa nematoma ranka kyla iš daugybės mūsų klaidų, todėl tiek klaida, tiek tiesa turi būti apsaugotos. Tačiau eretikas dabar yra išstatytas grasinimams ir patyčioms iki interneto atsiradimo mums visiškai nesuvokiamu mastu.
Savaime suprantama, mes šiek tiek pajudėjome iš viduramžių. Dabar kėsinamasi ne į žmogų, o į jo vaidmenį. Tačiau efektas yra tas pats. Dabar visur taip yra ribojama žodžio laisvė, kad mes niekada nesužinome, kas yra teisus – eretikas ar tie, kurie mėgina jį nutildyti.