Gerovė daugumai iš mūsų asocijuojasi tiesiog su geru gyvenimu. Vikipedija (universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kurios tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį) pateikia tokį gerovės valstybės apibūdinimą: „Socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, kultūrą ir mokslinius tyrimus“.
Pasaulyje priskaičiuojama daug įvairių gerovės valstybės modelių. Kad būtų paprasčiau, visus juos galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – anglosaksiškas modelis. Vyrauja liberalumas, vienodos individualios galimybės. Antroji – konservatyvus, kur socialinė politika yra esminis ekonominės tvarkos elementas. Ir trečiasis modelis yra skandinaviškas arba Šiaurės šalių – solidarių piliečių sandrauga.
Viename iš Lietuvoje išleistų ekonomikos terminų žodynų gerovė yra apibūdinama kaip apsirūpinimas materialiomis ir dvasinėmis gėrybėmis. Štai čia norėčiau kiek stabtelėti. Manau, kad kur kas racionaliau būtų sukeisti du žodžius vietomis, prioritetą atiduoti dvasingumui ir gerovę apibūdinti kaip apsirūpinimą dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis. Suprantama, kad gerovės valstybėje gyvenantis žmogus jaučiasi laimingesnis. Gerovė iš esmės ir reiškia asmeninio pasitenkinimo arba komforto būseną.
Panagrinėkime laimingiausių pasaulio šalių dešimtuką. Jį pradeda Suomija, o toliau rikiuojasi Danija, Šveicarija, Islandija, Nyderlandai, Švedija, Vokietija, Norvegija, Naujoji Zelandija ir Austrija. Kaip matome, net devynios iš dešimties yra Europos valstybės. Kitas itin svarbus šio laimingųjų dešimtuko bruožas yra tas, kad jį pradeda ir galiausiai net pusę jo sudaro Šiaurės šalys.
Mes puikiai žinome, kad Šiaurės šalyse bendruomeniškumas, kooperacija, solidarumas yra seniai puoselėjamos vertybės. Kinų patarlė skelbia: „Jei nori būti laimingas valandą – numik, jei dieną – žvejok, jei metus – paveldėk turtą, o jei nori būti laimingas visą gyvenimą – padėk kam nors kitam“. Būtent bendrystė garantuoja didesnį tarpusavio pasitikėjimą, saugumo jausmą ir efektyvesnę, dvasingesnę ekonomiką. Taip, dvasingesnę. Nebijokime šio termino, nepaisant kai kurių „žmogų“ (čia pagal Vilniaus universiteto rekomenduojamą naują homo sapiens apibrėžtį) samprotavimų, kad moralė nėra šio pasaulio dimensija.
O kaip gi atrodo turtingiausių valstybių dešimtukas? Ar tikrai laimingiausios tautos yra ir turtingiausios? Oficialūs duomenys rodo, kad pagal BVP (bendrasis vidaus produktas) tenkantį vienam gyventojui (paskaičiuota pagal perkamosios galios paritetą) laimingiausia pasaulio šalis Suomija užima tik 25 vietą, Švedija – 20, o Danija – 16 vietą. Vos vienintelė valstybė (Šveicarija) iš dešimties laimingiausių yra ir turtingiausių šalių dešimtuke.
Lietuva laimingiausių pasaulio valstybių sąraše užima 37, o pagal BVP tenkantį vienam gyventojui – 41 vietą. 2014 metais Valstybės pažangos taryba (joje bendradarbiavo valstybės institucijų, mokslo, verslo ir aktyvios visuomenės atstovai) priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos siekio kurti gerovės valstybę. Šioje Deklaracijoje buvo pabrėžiamas būtinumas spartinti tiek Lietuvos suartėjimą su Šiaurės šalimis, tiek ir mūsų šalies politinių partijų ir socialinių partnerių požiūrių suartėjimą, siekiant Lietuvos gerovės ir sėkmės.
Deja… Pas mus jau tapo įprasta, kad plakatai su užrašu GEROVĖ aukštai iškeliami tik prieš rinkimus. Po to jie greitai išnyksta iš geresnį gyvenimą žadėjusiųjų atminties. Vietoj sėkmės paieškų dažnai imamasi labai keistų sprendimų. Pavyzdžiui, invazinių raidžių „sodinimo“ lietuviškame raidyne. Arba invazinio simbolio – neužmirštuolių „sodinimo“ Lukiškių aikštėje, taip iš tautos sąmonės raunant Trispalvę ir Vytį.