Kankliai – lietuvių gyvenimo dalis, iki šiol išsaugoję savo sakralumą ir teikiantys dvasinę atgaivą. Tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ yra seniausias folkloro festivalis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio Europoje vykstančių autentiškos etninės muzikos festivalių. Šiais metais švęsime šio Lietuvos kultūros deimanto 50-metį.
Unikalus mūsų kultūros reiškinys
1973 m. rudenį Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“, o kitų metų gegužės pabaigoje festivalis jau skambėjo ne tik Vilniaus salėse, bet ir Kalnų parke. Šis renginys turėjo didžiulį poveikį visam lietuvių folkloro judėjimui.
Lietuvos folkloro ansamblių judėjimas buvo svarbi pasipriešinimo nutautinimui bei sovietinei ideologijai forma. Šis etninės kultūros sąjūdis prisidėjo ir prie „dainuojančios revoliucijos“ sėkmės.
Festivalis yra unikalus Lietuvos kultūros, mūsų tautinio paveldo reiškinys. Jis suvienija visus folkloristus, etninės kultūros gerbėjus ir puoselėtojus. Dabar šis festivalis, įsitvirtinantis vis naujose sostinės erdvėse, puoselėja tradicinio folkloro kryptį, tačiau yra atviras įvairioms naujovėms.
Daug laiko ir sumanumo festivaliui yra atidavę Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Jonas Trinkūnas, Daiva Račiūnaitė – Vyčinienė, Evaldas Vyčinas taip pat buvę bei dabartiniai Vilniaus folkloro ansamblių vadovai.
Šių metų paskutinį gegužės savaitgalį vyksiantis festivalis bus ypatingas. Renginio organizatoriai – Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus miesto savivaldybė pakvies pasigrožėti išskirtine jubiliejinio – 50 – ojo – festivalio programa.
Pernykščio festivalio aidai
Pernykštis festivalis dar iki šiol gyvas daugelio jo dalyvių ir svečių atmintyje. Jis buvo dedikuotas Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukakčiai. Be Lietuvos, jame dalyvavo Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Norvegijos, Airijos ir Ukrainos kolektyvai. Svečiai išvydo ne tik jų pasirodymus, bet ir patys įsijungė į festivalio vyksmą dainuodami ir šokdami. Šėlo iki pat ryto.
O kur dar mokslinis – praktinis simpoziumas, festivalio kino peržiūra, spalvingos tautodailės ir tradicinių amatų mugės, kūrybinės dirbtuvės, susipažinimas su užsienio svečių papročiais ir tradicijomis bei veiklos šeimoms. Kartu dainuoti, žaisti ir šokti kvietė vaikų folkloro šventė „Saulytė“.
Vis tik, labiausiai klausytojų širdis palietė ukrainiečių folkloro grupės „Babskyj kozačok“ atliekamos dainos. Tautų bendrystės muzika skambėjo ir Ukrainos palaikymo koncerte „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Tik ketvirtą festivalio dieną suskambo baigiamasis koncertas „Po mano langu beržai žaliavo“.
Mažėjantis finansavimas
Nepaisant festivalio reikšmingumo ir populiarumo, Lietuvos kultūros tarybos jam skirtas finansavimas turi tendenciją mažėti. 2021 metais renginys finansavimo negavo. Jis buvo pripažintas nevertu užsitikrinti tvarų finansavimą ir 2022–2024 metams. Buvo suabejota festivalio menine verte.
Toks paaiškinimas skamba iš tiesų labai keistai. Kaip galima nepastebėti ir nesuprasti, kad jau beveik penkis dešimtmečius festivalis plačiajai visuomenei atveria nykstančias tautos kūrybos vertybes ?!
2022 m. gruodžio 2 d. Lietuvos kultūros tarybos priimtu sprendimu dar kartą buvo pasityčiota iš atsakingos, etninę kultūrą gerbiančios bendruomenės. Iš programai „Etninė kultūra ir nematerialus kultūros paveldas“ skirtų finansavimo lėšų 2023 metams jubiliejinio festivalio surengimui buvo skirta tik 20 tūkst. eurų.
Paskutinį kartą tokio dydžio finansavimas buvo skirtas 2015 metais. Vėliau šiam festivaliui skiriamos lėšos nuosekliai didėjo, o 2020 m. viršijo 70 tūkst. eurų ribą. Tačiau jau 2022 m. festivaliui skirta tik 30 tūkst. eurų. Šių metų jubiliejiniam renginiui skirta bemaž 4 kartus mažiau lėšų, negu 2020 metais. Atsižvelgiant į šiandieninę ekonomikos padėtį, toks finansavimo nuosmukis yra tiesiog žlugdantis.
Verta priminti, kad 2018 m. „Skamba skamba kankliai“ buvo įtrauktas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Jis sudaromas pagal Lietuvos ratifikuotos UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatas. Valstybė turi užtikrinti galimybę naudotis nematerialiu kultūros paveldu. Deja…
Kai valstybės pastangos saugoti nematerialųjį kultūros paveldą yra tik tokios, belieka kliautis gera Vilniaus miesto savivaldybės valia.
Etninės kultūros griovimas
„Skamba skamba kankliai“ yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai etninės kultūros projektai yra ignoruojami. Dėl finansavimo stokos šiemet atšauktas nuo 2015 metų vykdytas lietuvių tautinio kostiumo konkursas „Išausta tapatybė“. Nacionalinis turas turėjo vykti 2023 m. liepos 6 d. – Valstybės ir Tautinio kostiumo dieną. Gal kai kam atrodo, kad Tautinio kostiumo diena ir tautinis kostiumas jau neturi nieko bendro?
Tradicinės Sartų lenktynės taip pat jau neorganizuojamos keletą metų. O juk pirmosios žirgų lenktynės Dusetose ant Sartų ežero buvo surengtos dar XIX amžiuje. Nuo 1905 m. lenktynės vykdavo kasmet. Čia susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, vyko tautodailės ir kitų tautinio paveldo produktų mugės, vyko liaudiškos muzikos kolektyvų pasirodymai, kurių metu buvo grojama, dainuojama ir šokama.
Vilniuje Užgavėnių šventės metu Morė šiemet nebuvo sudeginta, bet išsiųsta … į povestuvinę kelionę į Tailandą. Taip ši tautos tradicija buvo įžūliai iškreipta, pakeista jos giluminė prasmė. Bet juk tradicijos gali gyvuoti tik esant tradicijų tęstinumui ! Labai taikliai tradiciją yra apibūdinęs prancūzų politikas Žanas Žoresas: „Tradicija nėra pelenų laikymas, bet liepsnos palaikymas“.
Kėsinamasi net ir į Dainų šventes. Kai kurie politiniai veikėjai mano, kad šios šventės yra sovietmečio reliktas. Beje, pamirštama, kad dainų švenčių tradicija atėjo į Lietuvą 1924 metais. Tautos susibūrimai per dainų ir šokių šventes skatino bendrumo, vienybės jausmą.
Kaip čia atsitiko, kad 2003 m. UNESCO pripažino Lietuvos (taip pat Latvijos ir Estijos) dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o mums patiems ši šventė tampa sunkiai pakeliama našta?
Etninė kultūra jau nelaukiama ir mokyklose. Jose beveik dvigubai sumažėjo etninės kultūros pamokų, o prieš keletą metų iš studijų krypčių sąrašo išbraukus etninę kultūrą, neberuošiami ir šios srities specialistai. Matyt, dėl to net ir per valstybines šventes kai kuriose mokyklose, taip pat Lietuvos vaikų ir moksleivių dainų konkurse „Dainų dainelė“ dainos skamba ir užsienio, o ne vien tik lietuvių kalba.
Jau turime pavyzdį, kai Tūkstantmečio mokykloje panorus įkurti folkloro klasę, to padaryti nebuvo leista. Dėl to, kad tai, anot savivaldybės klerkų, nešiuolaikiška ir neaktualu. Pasirodo, kad nuo mažens vaikus ugdyti tautiškumo dvasia, skatinti jų patriotiškumą ir pilietiškumą neaktualu. Tad kaip tuomet tėvams įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintą pareigą auklėti savo vaikus ištikimais savo valstybės piliečiais ? Nejaugi Tūkstantmečio mokyklos programai skirti daugiau kaip 200 milijonų eurų bus nukreipti tradicinės lietuvių kultūros griovimui ?
Grėsmė nacionalinio saugumo ramsčiui
Čia verta prisiminti neseniai atliktą tyrimą, kurio metu paaiškėjo tikrasis patriotiškumo ir pilietiškumo aktualumas – tik 14 proc. mūsų piliečių nusiteikę ginti savo Tėvynę ginklu. O juk Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno piliečio konstitucinė pareiga.
Etninė kultūra yra mūsų tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas. Valstybės vidaus politika privalo ugdyti tautinę savimonę, globoti etninę kultūrą ir vietos tradicijas. Kuo didesnį ryšį asmuo jaučia su savo kultūrinėmis šaknimis, tuo gilesniu patriotizmu pasižymi ir visuomenė, tuo ji yra atsparesnė.
Piliečių susvetimėjimas, kultūriniu pagrindu kylantis susipriešinimas gali būti kurstomas ir išnaudojamas priešiškų išorės jėgų. Visuotinai žinoma, kad visuomenės atsparumas yra ypatingai reikšmingas nacionalinio saugumo ramstis. Nepamirškime, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra būtina valstybės ir visuomenės klestėjimo sąlyga.
Taigi, šiuo metu rengiama Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ turėtų neignoruoti išryškėjusių nepalankių nacionaliniam saugumui tendencijų. Joje būtina įtvirtinti nuostatas dėl nacionalinio identiteto stiprinimo, pagarbos pamatinėms Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms skatinimo, visuomenės pilietinio ir patriotinio sąmoningumo didinimo, istorinės atminties ir lietuvių kalbos puoselėjimo.
Laikraštis ŠIANDIEN