asario 16 – oji ir kovo 11 – oji yra didžiulės šventės, bet kartu ir tinkamas metas pamąstyti, su kokiais jausmais mes jas sutinkame. Tyrimai atskleidžia, kad mūsų piliečiai jautėsi laimingesni 1990 m. kovo 11 d., negu šiomis dienomis. Šia tema net ir linksmai graudus juokelis migruoja: „Šeši iš dešimties lietuvių gyvena depresijoje, o likusieji – Londone“. Piliečiai tolsta nuo savo valstybės, jau koks milijonas nutolo. Šis faktas labai neramina, nes ateitį kuria šios dienos jausmai ir mintys.
Kokią ateitį kuriame?
Prieš tris dešimtmečius mūsų šalyje gyveno 3,7 mln gyventojų. Šių metų pradžioje jų buvo 2,79 mln. arba ketvirtadaliu (!) mažiau. Vaizdžiai kalbant, ištuštėjo daugiau kaip Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus. Jungtinių tautų organizacija prognozuoja, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens tik 2,1 mln. gyventojų ir pagal gyventojų skaičių tarp pasaulio valstybių būsime 150 – oje vietoje. Ypač liūdna prognozė kaimui. Jame tuo metu turėtų gyventi tik dešimtadalis mūsų šalies gyventojų. O juk kaimas yra gyvas mūsų tautos istorijos, kultūros, tradicijų ir papročių šaltinis.
Tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje man priminė gal prieš du dešimtmečius perskaitytas arabų istoriko ir filosofo Ibn Chaldūno veikale „Pamokančių pavyzdžių iš arabų, persų, berberų ir su jais gyvenusių tautų istorijos knyga“ (1377 m.) mintis apie valstybės žlugimo priežastis. Beje, vieno žymiausių XX a. istorikų, A. D. Toinbio (Toynbee), nuomone ši arabo knyga yra didžiausio kada nors žmonijoje egzistavusio proto kūrinys.
Chaldūnas taip apibūdino valstybės žlugimo priežastis: visuomenės tarpusavio ryšių sutrūkinėjimas, solidarumo suirimas, demoralizacija, religijos vienijančio vaidmens sumažėjimas, valdžios atitrūkimas nuo visuomenės, slegianti savivalė, teisingumo principų pažeidimai, kylantys iš valdžios ir atskirų socialinių sluoksnių, didelis turtingųjų pomėgis prabangai. Nesiimsiu minėti atitinkamų požymių mūsų kasdienybėje kiekvienai filosofo minčiai pagrįsti. Tai geriau už mane padarys skaitytojai. Tik akcentuosiu dvi iš jų – tarpusavio ryšius ir moralę.
Anot Chaldūno, „Visuomenė tuo stipresnė ir labiau konsoliduota, kuo stipresnis yra jos bendruomenės jausmas. Pastarasis yra formuojamas konsensuso pagrindu“. Galima dar pridurti, kad bendruomeniškumas yra tiesiausias kelias į pasitikėjimą, kurio dabar itin stinga. O kur bendrystė, pasitikėjimas, ten ir moralė.
Sunku rasti valdžios ir pilietinės visuomenės konsensusą, kai net toks šventas dalykas kaip priesaika jau tampa tik politinės kultūros reliktu. Paradoksas – politikai labiausiai tarnauja tam, kuo mažiausiai pasitiki visuomenė – partijoms. Nors Konstitucijoje įrašyta: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Rodoma atvira nepagarba pagrindiniams valstybės simboliams – Konstitucijai, valstybinei kalbai, Trispalvei, Vyčiui. Puikiai padėtį simbolizuoja ir griūvantis Gedimino pilies kalnas, ir apšiurusi, savo gyvybę ir dvasią praradusi Nepriklausomybės aikštė. Iš istorijos žinome, kad paprastai tik užkariautojams yra būdingas toks požiūris į egzistavusių valstybių simbolius. Gaila, kad net ir aukščiausi pareigūnai nerodo visuomenei tinkamo bendrystės pavyzdžio. Jie bendrauja kažkaip keistai, it susipykę kaimynai ar skirtingų šalių vadovai. Tai dar labiau skaldo visuomenę. O juk galėtų laikas nuo laiko susieiti ir prie mėtų arbatos ramiai aptarti, ką būtų galima bendrai nuveikti vardan Lietuvos.
Noriu atkreipti ypatingą dėmesį į demoralizacijos daromą žalą visuomenei. Mūsų mąstytojas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) yra pasakęs, kad „Mažos tautos išlikimui moraliniai kriterijai yra kertiniai“. Apie kokią moralę galima kalbėti, jei valdžiai nesvetima patyčių kultūra, jei basos mamų kojos greičiau sušildo žiemos grindinį nei valdininkų širdis. Nors jos gina savo vaikus – Lietuvos ateitį.
Kaip bebūtų skaudu ir sudėtinga tautos nykimo akivaizdoje, panikuoti nereikia. Reikia veikti. Veikti taip, kad būtų atgaivinta vieninga tautos mąstymo platforma, visuomenės motyvacija, pažadintas gyvenimo prasmės pojūtis, sugrąžintos vertybės, idealai, kilnūs tikslai. Dabartinės, net ir ilgalaikėmis vadinamos strategijos yra trumparegiškos. Reikia siekti kur kas ambicingesnių tikslų, kurti planus ne dešimtmečiams, bet šimtmečiams. Taip veikia atsakingos ir save gerbiančios tautos.
Kodėl neišsikėlus tikslo iki 2050 metų susigrąžinti prieš tris dešimtmečius buvusį gyventojų skaičių? O kodėl po to negalėtume siekti penkių, dešimties milijonų? Besirūpindami šeimomis, sveiku gyvenimo būdu, emigrantų susigrąžinimu, socialinės atskirties mažinimu, bendrystės ir pasitikėjimo stiprinimu bei kitais visuomenei rūpimais klausimais mes juk įgyvendintume tas pačias priemones, kurios reikalingos ir gerovės valstybės kūrimui. Tik įgyvendintume jas visai su kitu užsidegimu, kitokia dvasia.