Seimo bandymas pakeisti prieš 15 metų Ūkininko ūkio įstatyme įtvirtintas ūkininko sodybos statybos sąlygas pelnytai susilaukė ūkininkų kritikos ir Prezidento veto. Peršasi išvada, kad Seimas šį sprendimą priėmė skubotai, be gilesnių diskusijų su ūkininkų bendruomene.
Minimalų statybai reikalingą plotą ketinama padidinti 4 kartus.
2008 metais buvo priimtas labai racionalus Ūkininko ūkio įstatymo papildymas dėl ūkininko sodybos statybos sąlygų. Ūkininkai įgijo teisę savo sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus statyti nuosavybės teise priklausančiame ne mažesniame kaip pusės hektaro žemės ūkio paskirties žemės sklype.
Nerengiant detaliųjų planų ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą. Statybai reikalingas leidimas, kuris išduodamas vadovaujantis Statybos įstatymu. Tiesa, statyba negalima miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.
Prieš Kalėdas Seimas parengė „dovanėlę“ – nustatė, kad ūkininkai sodybas statyti galės tik ne mažesniame kaip du hektarai žemės sklype ir tik tokie ūkininkai, kurie pusę ir daugiau savo pajamų per pastaruosius trejus metus bus deklaravę kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos.
Prezidentas, vetuodamas minėtą įstatymą, pasiūlė kai kurias mažiau ribojančias priemones dėl pajamų gavimo ir jų dydžio, bet iš esmės pritarė, kad gyvenamasis namas būtų statomas tik nemažesniame kaip dviejų hektarų sklype.
Siūlomos priemonės – netinkamos
Taigi, parlamentarai ir Prezidentas mano, kad naujos sąlygos užkirs kelią fiktyvių ūkininkų kūrimuisi, ypač gražiausiose vietose – prie upių ar ežerų. Noras pakeisti Ūkininko ūkio įstatymą primena nepatyrusį sodietį, kuris salotų lysvėje pamatęs vieną kitą piktžolę, užuot jas išrovęs, puola šienauti kartu su vešliai sulapojusiomis salotomis.
Jeigu pasitaiko piktnaudžiavimų, tuomet reikėtų ieškoti tikslinių priemonių jiems užkardyti, o ne apskritai drausti statyti sodybas. Ir kodėl gi ūkininkai negali teisėtai kurtis gražiose vietose? Be to, „sofos“ ūkininkus pagimdė ne Lietuvos, o Europos Sąjungos teisės aktai. Norint gauti tiesiogines išmokas juk nebūtina įregistruoti ūkininko ūkį. Pakanka nustatyta tvarka pateikti paraišką ir deklaruoti kad ir vieną hektarą naudmenų.
Kita vertus, ne visi registruoti ūkininkai pretenduoja į tiesiogines išmokas. Ūkio įregistravimas Ūkininkų ūkių registre suteikia teisę gauti valstybės paramą, pavyzdžiui, mokestines lengvatas.
Tikras nesusipratimas yra reikalauti, kad ūkininkai pusę ir daugiau savo pajamų per pastaruosius trejus metus būtų deklaravę kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos. Juk, pavyzdžiui, graikiniai riešutmedžiai, gerai derantys ir Lietuvoje, derlių pradeda duoti tik po 6-10 metų.
Ne itin korektiškai atrodo ir pasiūlymas pusės hektaro žemės sklype leisti statyti tiktai ūkinius pastatus. Nejaugi ūkininkai bus pasmerkti gyventi belangėse plūktų aslų kamarose? O gal galvą ant akmenėlio ir užsikloti debesėliu?
Ūkis smulkus – nauda didžiulė
Mūsų šalies ūkininkai puikiai pasinaudojo galimybe ūkininkauti ir mažuose plotuose. Ypač prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų didesnių miestų. Suprantama, kad mažame ūkelyje javų ar kokio pieno ūkio nesukursi. Bet jau ir pushektaryje galima pasistatyti šiltnamį, atvirame grunte auginti įvairiausias daržoves, uogas, vaistažoles, įveisti tipišką sodą ar auginti riešutmedžius bei dekoratyvinius augalus, paukščius, triušius ir dar daug kitokių veiklų rasti.
Ir randasi. Dar minimaliai apdorojus ar perdirbus išaugintą produkciją galima ir didesnę pridėtinę vertę susikurti. Juolab, kad ir produktų realizacija lengvesnė dėl netoli esančių miestų pirkėjų gausos.
Natūralu, kad arčiau didžiųjų miestų esančiose savivaldybėse įsikūrę ūkiai yra mažesni. Tą liudija ir oficiali statistika. Antai vidutinis ūkininko ūkis Vilniaus rajono savivaldybėje yra keturi, Trakų – penki, o Klaipėdos – aštuoni hektarai. Ūkininkų ūkių registre įregistruotų visų 87 tūkstančių ūkių vidutinis dydis šių metų sausio 1 d. yra 16 hektarų.
Reikia dar labiau skatinti ir remti ūkininkų sodybų statybą kaimo vietovėse, kviesti čia kurtis jaunas šeimas, miestiečius, emigravusius mūsų piliečius. Tai ne tik vienas iš pajamų šaltinių, tai ir savas, šviežias ir sveikas maistas savo šeimai ir aplinkiniams. Negi norime misti džiovintų svirplių miltais ar kitais “pažangiais” maisto produktais?
Vaikams tai gera gamtos, darbo, bendrystės ir kitų gyvenime praversiančių vertybių pažinimo ir ugdymo mokykla. Tegul auga laisvi, darbštūs, savo Tėvynės žemę mylintys žmonės. Pagaliau, kuo bus daugiau sodybų, tuo daugiau šansų toje vietovėje rastis darželiams, mokykloms, įsikurti įvairių paslaugų teikėjams ir kitiems verslams.
Ne drausti, bet kurti
Taigi, gaila, kad Advento ramybė buvo sudrumsta tokiais keistais politikų pasiūlymais. Lyg žemdirbiai neturėtų begalės kitų rūpesčių. Jie turi suvaldyti ribotus žemės ir vandens išteklius, įveikti prekybos ir statybos barjerus, taikytis prie sausrų ir liūčių, ligų ir kenkėjų, paisyti ne tik gyventojų skaičiaus didėjimo ar mažėjimo, bet ir jų poreikių, jų piniginių storėjimų ar plonėjimų.
Dar turi užtikrinti gyvūnų gerovę, saugoti bioįvairovę, taip pat atsižvelgti į klimato, finansinių ir kitų krizių, pandemijos ir karo padarinius, jausti nuolatinį didžiųjų korporacijų ir verslo grupių, urbanizacijos, gamtosaugininkų ir kitų tikrintojų – baudėjų spaudimą. O kur dar saulės elektrinių veržimasis į žemės ūkio naudmenas ir kitokie su „žaliąja“ banga susiję iššūkiai !
Ši prieš Kalėdas ūkininkams skirta „dovanėlė“ prieš Velykas neturėtų būti išpakuota. Geriausia išeitis – Seime pakartotinai apsvarsčius Ūkininko ūkio įstatymą pakeitimo įstatymą jam nepritarti. Griovimo ir draudimo kultūra nėra perspektyvi. Plėtokime kūrybos ir pasitikėjimo kultūrą. Tegul mūsų trispalvė išdidžiai plevėsuoja ne tik Gedimino pilies bokšte, bet ir už Vilniaus ribų – ūkininkų sodybose – jų tvirtovėse ir šventovėse.
Laikraštis „ŠIANDIEN“