„Tribūna“ | 2015 (Nr. 22)
Šiuo metu Lietuvoje verda daug diskusijų apie naujai kuriamą šalies socialinį modelį. Baiminamasi naujo socialinės politikos sričių reglamentavimo poveikio skirtingoms socialinėms grupėms. Apie tai kalbėjomės su vienu iš šio modelio autorių, VU profesoriumi, daktaru Romu Lazutka. Aptarėme, kaip susiformavo dabartinis Lietuvos socialinis modelis, kokios opiausios šalies socialinės problemos, ir klausėme, kokią kryptį rinktis, jei norime jas išspręsti.
Romą Lazutką kalbino Rasa Urbanavičiūtė.
Koks socialinis modelis dabar vyrauja Lietuvoje?
Dabartinį Lietuvos socialinį modelį sunku charakterizuoti taip, kad būtų galima įsprausti jį į socialinius gerovės valstybės modelius. Įvairūs autoriai skirtingai priskiria gerovės valstybes prie tam tikrų modelių, bet sutariama, kad šiaurės Europos šalys sudaro vieną, kuris ir vadinamas šiaurės Europos, arba socialdemokratiniu modeliu. Dar yra vokiškasis, arba Bismarko modelis, kuris būdingas Vokietijai ir aplinkinėms šalims, patyrusioms didelę Vokietijos įtaką, kuriantis gerovės valstybei. Taip pat egzistuoja anglosaksų modelis – tai daugiausia britų karūnos šalys. Kai kurie autoriai išskiria ir Pietų Europos modelį – tai Italija, Ispanija, Portugalija. Pastarasis dar kartais vadinamas katalikiškuoju modeliu.
Galima sakyti, kad Lietuvos socialinis modelis iš dalies yra vokiškasis, arba Bismarko, nes čia dominuoja socialinis draudimas. Jam būdinga tai, jog žmonės iš anksto apdraudžiami: įvairių socialinių sluoksnių žmonės dirba, moka įmokas nuo savo pajamų taip įgydami apsaugą socialinių rizikų atveju – ligos, motinystės, nedarbo atvejais, senatvėje. Paprastai tokia apsauga siekiama išlaikyti susiklosčiusį gyvenimo būdą iki tol, kol prireikia pagalbos. Kai žmonėms prireikia pagalbos, finansuojamos iš socialinio draudimo pajamų, ji būna diferencijuota. Tarkime, nekvalifikuoto darbuotojo gaunama pagalba yra gerokai mažesnė nei ta pagalba, kurią gauna kvalifikuotas darbuotojas.
Kokia buvo Lietuvos socialinio modelio raida, kaip jis formavosi?
Dabartinį socialinį modelį lėmė ir tarpukario, ir sovietinės okupacijos laikotarpis. Tarpukariu Lietuvai didelę įtaką darė Vokietija. Vėliau sovietinė socialinės apsaugos sistema tam tikra prasme buvo panaši į Bismarko modelį, nes komunistinėse šalyse darbas buvo vertinamas. Tuometinę situaciją puikiai atspindėjo posakis „kas nedirba, tas nevalgo“ – žmonės buvo skatinami dirbti ne tik atlyginimais, bet ir teikiant socialinę apsaugą. Gerai žinoma, kad, pavyzdžiui, pensijų, ligos išmokų dydis priklausė nuo buvusio atlyginimo. Remiantis šiuo požiūriu galima sakyti, kad, atkūrus nepriklausomybę, Lietuva didžiąją dalį socialinės apsaugos pasirinko tvarkyti draudimo principais – tokiu būdu labiau linkta prie Bismarko modelio.
Kita vertus, dabar Lietuva surenka labai mažai mokesčių. Valstybės ir socialinio draudimo finansai (tiek „Sodros“, tiek ligonių kasų) yra labai menki. Todėl išlaikyti tokios diferencijuotos socialinės apsaugos, priklausančios nuo apsaugą gaunančių žmonių buvusio statuso, nepavyksta, nes bet kokiu atveju reikia užtikrinti tam tikrą gerovės minimumą. Todėl mūsų šalies socialinė apsauga yra kukli – tai labiau būdinga anglosaksų, arba liberaliam modeliui, o ne vokiškajam Bismarko modeliui.
Tai, kad Lietuvoje valstybė atlieka svarbų vaidmenį socialinės apsaugos srityje, yra aiškiai matomas socialdemokratinio, arba Šiaurės šalių, modelio bruožas. Iš sovietmečio Lietuva paveldėjo vaikų globos namų, senelių namų institucijas, o tai būdinga socialdemokratiniam modeliui. O štai anglosaksų šalyse šioje srityje yra daugiau privataus, nevyriausybinio sektoriaus, iš kurio savivaldybės tiesiog perka paslaugas.
Tad socialinis modelis Lietuvoje yra mišrus. Socialinio draudimo sistemoje Lietuva turi tikslą išlaikyti susiklosčiusį žmonių gyvenimo būdą, kai socialinės išmokos yra diferencijuotos, tačiau kai lėšų yra mažai, jos nėra pakankamai diferencijuotos. Tada susiklosto tokia sistema, kad įmokos skirtingos – apmokestinimo procentas visiems vienodas, bet absoliučios sumos skiriasi, nes nuo didesnių algų žmonės moka daugiau. Prireikus pagalbos, visiems žmonėms teikiama mažai diferencijuoto lygio pagalba. Tuomet tie žmonės, kurie moka didesnius mokesčius, yra nepatenkinti, nes moka daug, o paslaugų gauna sąlyginai nedaug. Bet taip yra todėl, kad kiti moka mažas įmokas arba išvis jų nemoka. Egzistuojanti šešėlinė ekonomika ir tai, kad nesugebama visų žmonių įtraukti į socialinės apsaugos sistemos finansavimą, padaro sistemą skylėtą bei fragmentišką.
Kokios pagrindinės dabartinės Lietuvos socialinės politikos problemos?
Pirmoji problema, kaip jau minėjau, yra menkas finansavimas, nes bendri valstybės viešieji finansai yra menki. Lietuvoje mokesčių sistema skylėta ir į biudžetą surenkama mažai lėšų, o socialinės apsaugos poreikis yra didelis.
Svarbu ir tai, kad šeimos pakito: nebėra anksčiau buvusio solidarumo, plačios giminės. Dabar žmonės individualistiškesni, o tai reiškia, kad jie nebegali taip pasikliauti savo giminaičių ar šeimos narių pagalba. Žmonės ilgiau mokosi, studijuoja, nes šiuolaikinė ekonomika reikalauja išsilavinusių žmonių. Nors kartais pabrėžiama, kad Lietuvoje per daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, tačiau kitur kaip tik džiaugiamasi ir skatinama, kad žmonės ilgiau mokytųsi ir siektų aukštojo mokslo, nes to reikia ekonomikos plėtrai. Tokiu būdu ekonomika pasidaro pažangesnė, kuriamos ir naudojamos technologinės naujovės. Kadangi žmonės mokosi ilgiau, vadinasi, tuo metu jie negali dirbti, ir jiems reikalinga pagalba. Tad čia akys vėl krypsta į valstybę – reikia imtis priemonių, padedančių jaunimui gyventi, kol jie patys dar negali uždirbti pakankamai lėšų savo išlaikymui, nes turi ilgai mokytis.
Kita problema – Lietuvoje prastai funkcionuoja darbo rinka. Dėl šešėlinės ekonomikos surenkama mažai mokesčių. Jau pačioje socialinės apsaugos sistemoje, kurios naują modelį bandome siūlyti, yra santykinai didelės socialinio draudimo įmokos. Dalis žmonių neįtraukti į socialinį draudimą, kiti patys „pabėga“ iš šios sistemos, nes dirba nelegaliai ir gauna atlyginimą vokeliuose, o tai reiškia, kad nuo jų atlyginimų nesumokamos įmokos. Tai reiškia, kad tiems, kurie dirba legaliai, tenka didelė mokesčių našta. Kaip žinome, socialiniam draudimui ir ligonių kasoms mokama 40% procentų nuo uždirbamo atlyginimo – tai išties didelės įmokos. Tuomet susidaro vadinamosios žirklės: darbdaviui samdyti darbuotoją yra brangu, nes reikia mokėti ne tik atlyginimą, bet ir dideles socialinio draudimo įmokas, o pats darbuotojas „į rankas“ gauna mažai. Tada darbo rinka funkcionuoja prastai – darbdavys nenori samdyti daugiau žmonių, nes mokant daugiau atlyginimų, automatiškai daugiau teks sumokėti ir „Sodrai“ bei ligonių kasoms. O darbuotojai, neturintys aukštos kvalifikacijos, ir taip uždirba nedaug. Tokiu atveju jie ir nenori dirbti, nes tai, ką jie gauna į rankas, yra labai mažai. Todėl šiuo metu kuriamo socialinio modelio dalyje, kur kalbama apie socialinį draudimą, vienas iš pagrindinių dalykų yra pastangos sumažinti darbo apmokestinimo naštą ir tuo pačiu finansuoti socialinio draudimo pensijas, remiantis platesne mokesčių baze (t. y. jas finansuojant iš valstybės biudžeto).
Tiesa, nepaminėjau nedarbo lygio, kuris yra didelis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Europoje jis nuolat yra didelis. Tai reiškia, kad tam tikrą laikotarpį dalis žmonių yra bedarbiai. Lietuvoje į bedarbius žiūrima kaip į tinginius – manoma, kad dirbti ar nedirbti yra tik žmogaus asmeninio pasirinkimo problema. Nenorima pripažinti, kad tai yra struktūrinė ekonominė problema, seniai pripažinta Vakarų šalyse.
Viena pagrindinių problemų socialinėje politikoje – per mažai pinigų. Kartais sakoma, kad Lietuva nėra tokia turtinga kaip Švedija ar Vokietija, tačiau toks vertinimas visiškai neteisingas. Vokietija ir Švedija turėjo savo gerovės valstybės aukso amžių – tai laikotarpis nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų metų. Šios šalys buvo mažiau turtingos nei šiuolaikinė Lietuva, bet tuo metu jos kaip tik sukūrė ir sėkmingai išplėtojo gerovės valstybę. Pagrindinė problema Lietuvoje tai, kad nenorima pripažinti poreikio socialinei politikai. O kai nepripažįstama, kad reikia vykdyti gerokai plačiau suvokiamą socialinę politiką, įtariai žiūrima ir į tai, kad reikia surinkti pakankamai mokesčių šioms problemoms finansuoti.
Kaip turėtų elgtis Lietuvos valdžia, norėdama išspręsti ir ar kovoti su tokiomis problemomis (t. y. kas turėtų būti didžiausias prioritetas, o gal ieškant sprendimų nereikėtų išskirti vienos problemos)?
Lietuva turi moderniai visuomenei būdingas socialines problemas – nesiskiria nuo kitų Vakarų Europos šalių. Žvelgiant struktūriškai, Lietuvoje visos socialinės apsaugos sritys yra sukurtos, tik kai kurios jų apleistos ir prastai veikia arba egzistuoja tik popieriuje. Tad esminių pakeitimų – ko nors atsisakyti ar įvesti ką nors naujo – gal ir nereikia.
Svarbus dalykas yra pagalba šeimai ir tobulesnė darželių sistema – valstybė turėtų subsidijuoti kokybiškus, gerai išplėtotus ir laisvai prieinamus darželius visoms šeimoms. Kaimuose, miesteliuose darželių nėra, o ten, kur yra, jų pasiekiamumas labai prastas, nes neišvystyta transporto sistema.
Kita ypač tobulintina sritis – pensijos. Tą siūlome ir naujai rengiamame socialiniame Lietuvos modelyje. Didelė dalis žmonių sulaukia pensinio amžiaus, todėl reikia labai daug pinigų norint išmokėti pensijas. Pensijų sritis yra labai brangi. Dalis pensijos (apie pusė vidutinės pensijos) nepriklauso nuo buvusio uždarbio, todėl pensijos labai smarkiai perskirsto gyventojų pajams. Tai daro pensijų sistemą mažiau patrauklią daugiau uždirbantiems. Kita vertus, nėra kitos išeities kaip perskirstyti. Daug jaunų žmonių emigravę, tačiau iš likusių dirbti Lietuvoje atlyginimų reikia finansuoti pensijas ir emigrantų tėvams. Tokios sistemos nereikia keisti, reikėtų tik išplėsti finansavimo bazę, bet tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą. Dabar mokesčių sistema skylėta ir surenkama mažai mokesčių, todėl nė viena sritis negali būti adekvačiai finansuojama.
Socialinis darbas – apleista, nors dar visai nauja sritis. Sovietmečiu Lietuvoje tokios srities nebuvo, nes tuomet nebuvo pripažįstamas poreikis socialiniam darbui. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva labai išplėtojo šią sistemą, bet dėl menko finansavimo dabar ši sritis sužlugdyta – atlyginimai labai menki, darbo krūviai dideli, etatų skaičius dėl menko finansavimo taip pat labai mažas. Vyraujant tokioms sąlygoms žmonės negali profesionaliai dirbti savo darbo. Šiuolaikinei visuomenei būdinga tai, kad dalis tėvystei nepasiruošusių žmonių nesusitvarko su savo pareigomis. Tuomet jiems reikalinga kvalifikuota socialinių darbuotojų pagalba. Tačiau tokių specialistų mažai, nes žmonės nenori eiti dirbti menkai finansuojamo ir mažai etatų turinčio darbo. Dėl to trūksta socialinės pagalbos. Viskas atsiremia į pinigus – ši sritis labai brangi, nes socialinių darbuotojų, baigusių universitetus, atlyginimai turi būti adekvatūs. Dirbant už menkiausią atlyginimą rezultatai taip pat nebus geri.
Vienas naujo socialinio modelio Lietuvoje autorių teisininkas, VU profesorius Tomas Davulis teigia, jog norint sukurti veiksmingą modelį reikia, kad visose socialinės politikos srityse būtų siekiama bendro suderinamumo. Ar Jūs pritartumėte tokiai minčiai? Ar tai realu?
Taip, sisteminės pertvarkos labai reikia.
Svarbu tai, iš pradžių sistema buvo kuriama siekiant suderinti visas sritis, tačiau bėgant laikui pakeitimai buvo daromi atskirose. Kaip žinome, spaudžiant kokiai nors interesų grupei, politikai pakeitimus daro tik vienoje socialinės politikos srityje, o kitose srityse atitinkami pakeitimai nedaromi ir sistema, galima sakyti, išbalansuojama. Todėl šis projektas buvo labai geras savo sistemiškumu, kad reikia peržvelgti visą socialinę politiką ir identifikuoti jos silpnas sritis bei pasiūlyti sprendimus, kurie būtų suderinti tarpusavyje. Remiantis tokiu sistemišku požiūriu socialinė politika būtų subalansuota kiek įmanoma labiau. Tad ketinimai yra geri, bet vienaip yra, kai mokslininkai kuria sistemą, o visai kitaip, kai politikai ją įgyvendina. Kai kurios modelio detalės gali būti keičiamos, bet būtų negerai, jeigu viskas būtų fragmentiškai reformuojama. Todėl naujo modelio įgyvendinimui reikia politinės lyderystės. Jeigu dabartinė valdžia to nesiima, galima tikėtis, kad kitais metais vyksiančių rinkimų metu kuri nors politinė jėga eis su tikslu tai įgyvendinti. Tuomet jau piliečiai rinksis – palaikyti tokią politinę jėgą, ar ne.
Svarbus ir vieningas valdančiosios koalicijos sutarimas dėl bendrų veiksmų. Nesutarimo atveju veiksmai gali būti ne iki galo įgyvendinti. Kita vertus, Lietuvos politinės jėgos nėra diametraliai priešingos: krizės metu konservatorių vadovaujama vyriausybė priėmė tam tikrus sprendimus socialinės politikos srityje, o dabar koalicijai vadovauja socialdemokratai, bet socialinės politikos srityje grįžimo atgal nebuvo. Todėl galima tikėtis, kad jeigu reforma būtų priimta dabar, po rinkimų ji nebūtų atšaukta.
Viskas yra įtvirtinama įstatymais, o įstatymus priima politikai. Todėl šiuo atveju labiausiai reikia politinės lyderystės, kad kuriamas socialinis modelis būtų įgyvendinamas. O kol kas tos politinės lyderystės labai stinga. Reikia, kad valstybės vadovai aiškiai pasakytų, jog metas dirbti, ir tuomet už tai atsakingose srityse dirbantys žmonės tiesiog privalėtų tai daryti, nes tai ne jų pasirinkimo klausimas. Tačiau šito stinga ir kyla pavojus, kad kai kurie pasiūlymai bus įgyvendinti, o kai kurie – ne arba bus įgyvendinti tik iš dalies.
Kalbant apie socialinį modelį bei socialinę politiką, dažnai dairomasi į Skandinavijos šalis bei joms būdingą gerovės valstybę. Kaip manote, ar Lietuva galėtų tapti gerovės valstybe? Jei taip, kada tai galėtų nutikti?
Tyrinėdami Vakarų Europos šalis bei jų istoriją mokslininkai įrodė, kad gerovės valstybė atsirado kaip visuomenės raidos proceso produktas. Turėti gerovės valstybę ar neturėti nėra laisvo apsisprendimo klausimas. Dėl pasikeitusio šeimos modelio šeima tiesiog nebėra pajėgi išspręsti modernios visuomenės problemų. Rinka taip pat negali išspręsti šių problemų, nes negalima nusipirkti nei geros pensijos, nei draudimo nedarbo atveju, gero sveikatos apsaugos draudimo. Todėl valstybės valdžios institucijos tiesiog priverstos spręsti šias problemas, kitaip visuomenėje kils chaosas. Tad vienintelis būdas visuomenei išgyventi yra sukurti gerovės valstybę. Jeigu politikai nori valdyti valstybę, jie privalo spręsti socialines problemas vykdydami socialinę politiką. Pagrindinė valstybės užduotis – gerovės klausimai, iškylantys politinėje arenoje prieš kiekvienus rinkimus.
Lietuvoje dažnai kalbama, kad reikia kurti gerovės valstybę, tačiau ne iki galo suvokiama, kas tai yra. Iš tikrųjų, gerovės valstybė nėra rojus žemėje, kuriame visiems gera gyventi. Gerovės valstybė reiškia, kad pagrindinė valstybės valdžios institucijų funkcija yra užtikrinti žmonių gerovę. Šiuolaikinių valstybių, kartu ir Lietuvos, pagrindinė funkcija tokia ir yra. To įrodymas – valstybės biudžetas, kuriame atlikus viešosios finansų srities analizę, galima pamatyti, kad institucijos užsiima ne kuo kitu, o būtent gerovės užtikrinimu. Pavyzdžiui, kariuomenei išleidžiama iki 1% BVP (dabar iki 2%), o pensijoms išleidžiama 7% BVP. O visoms socialinėms sritims – socialinei, sveikatos apsaugai, švietimui – išleidžiama apie 20%. Tai reiškia, kad tos gerovės sritys finansuojamos 20 kartų daugiau nei kariuomenė. Tad vienos svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos valstybės sričių yra švietimas, sveikatos apsauga, pensijos, bedarbio išmokos. Visa tai yra gerovės sritys, todėl šiuolaikinės modernios valstybės, kaip ir Lietuva, yra gerovės valstybės. Dabar Lietuva yra demokratinė valstybė, turinti rinkos ekonomiką, o pagrindinė valstybės funkcija vyraujant rinkos ekonomikai yra užtikrinti žmonių gerovę, kai žmonės patys negali užsitikrinti gerovės dalyvaudami rinkose (t. y. parduodami savo darbo jėgą, užsiimdami verslu arba kai šeima neužtikrina gerovės).
Ir, žinoma, kai kalbama apie socialinį modelį, socialinės apsaugos ar gerovės sistemą, Vakaruose vadinama gerovės valstybė buvo kuriama tam tikru istoriniu momentu, kai Lietuva buvo už demokratinio pasaulio ribų, todėl to pavadinimo netaikė jai ir kitoms Rytų Europos šalims. Dabar galima sakyti, kad tai naujosios gerovės valstybės. Politikai kartais užsimoję kurti gerovės valstybę Lietuvoje, tačiau reikia ne kurti kažką naujo, o tobulinti tai, kas jau yra sukurta. Dabartinė socialinė sistema turi daug problemų, todėl reikia ją tobulinti. Tą patį daro ir senosios gerovės valstybės, nes tikrovė kinta – atsiranda vis naujų problemų, kurias reikia spręsti. Socialinėje politikoje atsiranda naujų prioritetų, prie kurių reikia derinti visą sistemą. Anksčiau nebuvo tokių problemų, kurios dabar yra aktualios (visuomenės senėjimas, ilgalaikis nedarbas, vaikų priežiūros įstaigų trūkumas) ir kurias sukelia abiejų šeimos suaugusiųjų – tiek vyrų, tiek moterų – dalyvavimas darbo rinkoje. Tai, kad Švedijoje pensijos didesnės nei Lietuvoje, dar nereiškia, jog Švedija yra gerovės valstybė, o Lietuva – ne. Lietuvoje gerovės modelis tiesiog yra kuklesnis, todėl reikia stengtis, kad jis taptų dosnesnis ir racionalesnis.
Šaltinis: bernardinai.lt