Alfa.lt
Visų valstybių didžiausia problema – politinių lyderių įpėdinystė. Priklausomai nuo santvarkos, parinkus ar išrinkus gerą įpėdinį, visuomenė bei politinis elitas būdavo užtikrinti dėl šalies ateities krypties, o tai sudarydavo sąlygas reformuoti ir stiprinti valstybę. Ir priešingai – jei valdžios paveldėtojas būdavo silpnas, užkulisiuose prasidėdavo negailestinga kova dėl valdžios, kuri silpnindavo, o neretai ir sugriaudavo net pačias įspūdingiausias imperijas. Todėl, artėjant jų valdymo saulėlydžiui, monarchai ir prezidentai daug energijos skirdavo tinkamo įpėdinio paieškoms. Žinoma, tuo stengdavosi pasinaudoti jų oponentai.
Su šia problema susiduria ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri liepą perkopė pirmąsias savo antrosios kadencijos metines. 2019-aisiais ji jau nebegalės dalyvauti prezidento rinkimuose, o kitąmet vyks Seimo rinkimai, kurie išrinks prezidento rinkimų metu valdysiantį parlamentą. Pastarieji skatins politines jėgas ieškoti prezidentinių kandidatų tam, kad jų populiarumą nacionaliniu mastu būtų galima išbandyti dar prieš 2019 m. Sakant paprasčiau, parlamento rinkimai taps testu, parodysiančiu, kiek atramos tarp rinkėjų turi svajojantys S. Daukanto aikštės rūmuose pakeisti D. Grybauskaitę.
Nors formaliai Lietuvos prezidentas turi būti nepartinis, įprastai stambiausios šalies politinės partijos stengiasi į šalies vadovo postą arba prastumti savo kandidatus, arba uolia parama kuriam nors iš nepriklausomų kandidatų užsitarnauti vėlesnes jo simpatijas. Taip susiklostė D. Grybauskaitės ir konservatorių santykiai.
Būtent pastariesiems prezidento rinkimai turėtų tapti didžiausiu galvos skausmu. Po to, kai 1997 m. vykusiuose šalies vadovo rinkimuose tuometinis konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis užėmė tik trečiąją vietą ir surinko 16 proc. balsų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) partinio kandidato prezidento rinkimuose arba nekelia, arba paremia kurį nors kandidatą iš šalies. Naujasis partijos lyderis Gabrielius Landsbergis 2019 m. dar neturės 40-ies, tad prezidento rinkimuose bus tik stebėtoju.
Kol kas prezidentinio rezervo konservatoriai ieško diplomatinėje tarnyboje, o, konkrečiau kalbant, TS-LKD remiami kandidatai į šalies vadovus galėtų būti Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas arba buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, krikdemiškų pažiūrų Žygimantas Pavilionis.
Pirmasis A. Kubiliaus Vyriausybėje kurį laiką dirbo užsienio reikalų ministru, tačiau po to nevisiškai aiškiomis aplinkybėmis dėl konflikto su D. Grybauskaite buvo priverstas trauktis. Tuomet diplomatas tapo ES pasiuntiniu Afganistane, o dar vėliau – Maskvoje. Viešėdamas Lietuvoje jis neslėpė, kad ateityje norėtų sugrįžti į mūsų šalies politinį gyvenimą. Beje, V. Ušackas yra konservatorių partijos narys, tik šiuo metu dėl darbo Maskvoje narystę yra sustabdęs.
Vis dėlto tarp TS-LKD narių bendro požiūrio į V. Ušacką nėra. Daug klausimų kelia ir nesena diplomato mintis, kad Lietuvos žiniasklaida vienpusiškai nušviečia Rusijos ir Ukrainos konfliktą, dėl kurio visos kaltės nereikėtų suversti Kremliui. Šie V. Ušacko žodžiai sukėlė pasipiktinimą tarp nemažos dalies konservatorių. Vėliau aistras pakaitino ir V. Ušacko sprendimas žaisti krepšinį su aukščiausiais Rusijos politiniais lyderiais, nors būtent jie yra atsakingi už agresiją Ukrainoje.
Tad šiuo metu daug realesnė investicija konservatoriams galėtų būti Ž. Pavilionis, piko Rusijos ir Ukrainos karo metu dažnai šmėžavęs Lietuvos televizijų ekranuose. Tikėtina, kad šiai kandidatūrai gali pritarti ir pati D. Grybauskaitė, kadangi paprastai ji nepakenčia diplomatų saviveiklos ir atvirų komentarų vidaus bei užsienio politikos temomis.
Kita dešinės partija Liberalų sąjūdis šiuo metu taip pat turi dvi alternatyvas – partijos lyderį Eligijų Masiulį ir sostinės merą Remigijų Šimašių. Abiejų politikų privalumas – jų santykinai jaunas amžius, lanksčios, nemažai jaunimo daliai priimtinos pažiūros. Per pastaruosius Europos Parlamento ir savivaldos rinkimus liberalsąjūdiečiai parodė galintys tapti viena iš trijų didžiausių partijų. Jei šis potencialas nebus iššvaistytas, Liberalų sąjūdžio populiarumas suteiktų jų kandidatui rimtų šansų.
Vis dėlto E. Masiulis 2019 m. partijai jau bus vadovavęs gerą dešimtmetį, tad tai jau nebus itin naujas veidas tarp kitų kandidatų. Tokiu galėtų tapti pamažu kylantis R. Šimašius, neseniai tapęs Vilniaus meru. Kita vertus, sostinės, kurioje susipina daugybės skirtingų ir neretai korumpuotų grupuočių interesai, mero postas nėra pats palankiausias tramplinas į aukštesnės politikos vandenis. Jei R. Šimašius savo vadovavimo Vilniui metu įsivels į kokius nors skandalus ar nesugebės pagerinti vilniečių gyvenimo kokybės, jo perspektyvos miglotos.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
